Žodžiai

Kokios ryškios žemėj rudeninės žaros.
Iš anapus grįžta tavo artuma.
Tik švininiai žodžiai lyg styga gitaros
Trūks ir neskambės jau niekam niekada.
Neparduotos sielos kils, nušvies žvaigždynus,
Ir laivai – vaiduokliai vėl iškels bures.
Irštvose šakalai kraują gers su vynu.
Angelai laukuos sės baltas ramunes.
Ir, pasėtos ašarom, jos žydės tik kartą,
Tiktai vieną naktį, tik labai baltai.
Skęs laivai žydėjime, nepasiekę kranto.
Virs lengva ironija sunkūs pažadai.
Bus be galo ryškios paskutinės žaros,
Kils virš pievų rūkas, tvyros tyluma,
Nes švininiai žodžiai lyg styga gitaros
Trūks ir neskambės jau niekam niekada.