Be

Saulės apšviestam mieste,
Su šypsena veide,
Tokia dailiai švelni
Skulptūra-be jausmo viduje.

Be laimės, be džiugesio, be skausmo,
Tokia rankas iškėlus,
Juk taip, kaip stovi laisvė
Per daug stipri, be noro mirti.

Kažkada ir aš tokia buvau,
Tokia didžiulė, noro kupina
Tiktai be draugo, be žmonių,
Kurie aplink matyt tik džiaugsmą nešė.

Bet tik dabar aš supratau-
Ne skulptūra aš,
Juk aš turiu jausmus,
Tokius jauklius ir didelius.

Taip rūpestingai prie draugo aš priėjus,
Jaukiu žvilgsniu žiūriu jam į akis,
Jaučiu, kaip po truputį gimsta laimė,
Tas džiaugsmas, gyvas širdyje.