Iškyla šalikelėje

- Tu nori valgyti, Džo?
- Jei atvirai, tai noriu.
Aš stebėjau, kaip Selė išima pakelį krekerių iš savo mėlynos džinsinės kuprinės kišenės ir paduoda jį Džo. Jis žiūri į ją susižavėjęs ir dėkingas tarsi Selė ką tik būtų parodžiusi triuką su musėmis ir pavadėliais, kuris taip žavėdavo mane vaikystėje.
Paskui Selė pasisuka į mane ir jos veide aš matau visiškai nereikšmingą susirūpinimą.
- Viskas gerai? – sako ji.
- Nuostabu.
Dangus viršum mūsų tamsiai violetinis, debesys juoduoja kraujosrūvomis. Vėjas vaiko juos danguje, tai paslėpdamas saulės diską, tai vėl jį trumpam atidengdamas.
Mažytė mūsų iškyla gali pasibaigti labai greitai.
Selė atsilošia įsirėmusi rankomis į žole apžėlusią žemę. Jos rusvi plaukai krenta ant pečių. Selė dėvi mėlynus aptemptus džinsus. Ant jų tingiai siūbuoja smilgų šešėliai. Selė sėdi užsimerkusi, leidžia vėjui ir vėl pasirodžiusios saulės spinduliams glamonėti veidą ir kaklą.
- Viskas gerai, Edi? – klausia ji, tačiau balse jokio susirūpinimo.
Aš tik nusišypsau, nes visi žodžiai užstringa gerklėje ir jaučiu, net labai norėdamas, nepajėgčiau jų ištarti. Mano galvoje skamba vienos dainos melodija, tačiau niekaip negaliu prisiminti kokie jos žodžiai.
Džo baigia valgyti paskutinį krekerį ir tyliai atsirūgsta.
- Edi? – sako jis. – Edi?
- Kas yra?
- Gal dabar galim paleisti aitvarą? – klausia Džo, jo akys blizga.
Aš garsiai nusijuokiu.
- Ne.
- Kodėl? – klausia Selė mieguistai.
- Vėjas per stiprus.
Tai ne visai tiesa, nes, manau, toks vėjas kaip tik aitvarams leisti, bet aš nenoriu judintis.
Džo veidas akimirksniu ištįsta ir jis patempia lūpą.
- Liaukis, Džo, - sakau.
Bet negaliu sulaikyti juoko, kuris apima mane žiūrint į jo liūdną mažytį veidelį.
- Galėtumėt pamėginti, - paprieštarauja Selė.
Ji žiūri į mane priekaištingai, su tuo vėjavaikišku susirūpinimu veide.
- Gerai, Sele, - sakau. – Pamėginkim, Džo.
Jo veidas nušvinta, Džo nubėga prie iškylų krepšio ir ištraukia nedidelį popierinį aitvarą.
Selė šypsodamasi palinksta prie manęs, kol Džo rausiasi krepšyje ir pabučiuoja į skruostą.
- Tu geras žmogus, Edi. – Sako ji.
- Kas tiesa, tas tiesa, - nusišypsau ir aš.
Džo bėga pirmas, aš neskubėdamas seku iš paskos. Vėjas po truputį kyla, tačiau, kaip ir sakiau, tai puikus vėjas mūsų mažyčiui triukui.
- Prašau, - sako Džo, tiesdamas man aitvarą.
Aš paimu jį pagarbiai lyg paslaptingos egzotiškos gėlės žiedą ir Džo jau nebekikena, o tiesiog cypčioja nelyginant be galo nudžiugintas šunytis. Susitvarkau su virvele. Džo krykštauja, tačiau tai netrukdo jam atidžiai sekti mano judesių. Tuomet pasitempiu, pramankštinu sąnarius ir paleidžiu aitvarą.
Praeina kelios akimirkos, kol vėjas jį pastveria, o gal tai jis užšoka vėjui ant kupros – šito negaliu pasakyti, taip ir paaiškinu Džo. Jis susižavėjęs užverčia galvą į dangų, stengdamasis nė akimirkai nepamesti iš akių aitvaro.
Įduodu jam virvelę ir nors Džo stipriai, beveik mėšlungiškai, suspaudžia ją delne, labai abejoju ar jis bent nutuokia, ką aš padariau. Paplojęs jam per petį grįžtu pas Selę.
Ji guli aukštielninka, užmerktomis akimis ir, kai atsiduriu arčiau, išgirstu, kad ji tyliai niūniuoja kažkokią melodiją.
- Edi? – sako ji, nepramerkdama akių.
- Aš čia.
- Gerai.
Selė nusišypso ir tai viskas, ką man reikia pamatyti. Aš stoviu laukų viduryje, aplinkui taikiai banguoja begalinė gelsvai žalia jūra. Kažkur toli horizonte kaupiasi pasakiški debesys, o man virš galvos, palengva tamsėjančiame danguje, vėjas gainioja Džo aitvarą. O gal tai aitvaras gainioja vėją – šito pasakyti negaliu.

O paskui iš už kalvos pasipila visi tie keisti, klykiantys žmonės.