Baltas lapas - ne mano gyvenimas

Nusileido pirma snaigė (paprasta kaip švelnus prisilietimas prie odos),
Nusileido dar viena, (paprastesnė už paprastumo įsikūnijimą), kuris įstengia suteikti žmogišką galimybę teisti,
Nusileido dar viena ir dar viena, kol žemė tapo balta…

Baltas, kaip nesuglamžytas popierius - be rašalo, be spalvų, baltas tiesus lapas, kuriame galėtų būti išraižytas mano gyvenimas, bet nėra... apmaudu ir keista, kad tai tik baltas užtiesalas gulintis ant grindų šalia ištižusių durų, aptaškytų apmaudu ir giliu liūdesiu...

Hmh, įsivaizduosiu, kad tas lapas tai aš - pakeisiu mintyse jo apvalkalą, skydą ir išpiešiu savo prisiminimus su karčia gėdą....

Jį dengtų juodos spalvos mišiniai, maišyti su purvo, kraujo ir ašarų tušu.. Kad ir tokio nėra - tai nesvarbu, viską gali sukurti žmogaus išgyvenimai su išdarkytu skausmu... 

Popierius baltas tebelieka gulėti kampe, kaip koks kilimas prašantis į jį nusivalyti ir papuošti spalvų akvarele,
tačiau niekas nedrįsta... nedrįsta paliesti nešvaria ranka, kaip sąžinės grublėtais pirštais…
Negalima paliesti švento sutvėrimo, kuris nublizgintas tik tyram gyvenimui ir skausmingam išlikimui…

Bet juk taip ir noris jį paliesti, išpurvinti ir įrodyti, kad ne taip jau viskas nuostabu kaip atrodo iš šono, tačiau negaliu... Juk kažkas padarė tą patį ir man, negaliu kažkam pakenkti, nes įrodyčiau, kad esu tokia kaip ir tie, kurie suglamžė popierių ir išmetė į gatvę, kaip kokią šiukšlę - perplėštą, sudarkytą... Ne, negaliu, kad ir kaip trokštu, turiu sustoti, neesu tokia, nors mintyse ir knibžda žodžiai „Atkeršyti“, frazė - sudarkyti ir sužeisti... Bet aš ne tokia (tikiuosi, kad ne).... Kartoju tai sau žiūrėdama į švento lapo apraišką ir bandau įrodyti, kad esu gera (gera mergaitė pasiklydusi nebyliame miške)...

Išsaugosiu šį skaistų baltą lapą, kaip įrodymą, kad esu stipri, atspari neapykantai ir kerštui - prilygstanti atleidimui...
Išsaugosiu ir tą baltą dangą ant žemės, kuri užkloja kažką tyresnio už ryškią ugnį įsimylėjėlio širdyje, Išsaugosiu snaiges neužlipdama ant jų leisgyvių kūnų, kurie bet kada gali sužliugti, kaip ištirpę vaniliniai ledai...

Išsaugosiu viską, kas supa mane aplinkui, nes neįstengiau apginti savęs (stiprios būtybės manančios, kad visi.... tai maži angelai gyvenantys žemėje ir laukiantys naujo pabudimo)...
Laikysiu giliai širdyje, kad ateis Šventasis, kuris apsaugos mane nuo sudarkyto gyvenimo lūženų (skausmo, kaip tragediško humoro dozės)....
Ginsiu visus aplink save, tik tam, kad kas nors pastebėtų mane, ir ištrauktų iš klampios bedugnės, kurioje nuskendo įsimylėjėlių sudaužytos širdys...