nu tipo eilės

supasi lašinukai šakose
ir į langą kartais vis bum
susnigtą,  nenužiūrėtą

sapną jau praskleidi, atitrauki,
o saulė vaizdo dar neklostuoja
tada taip atsargiai taip tyliai
lyg kitam kambary pokaičiui migtų mažylis
kojas suleidi į kilimą
šis murkia ir muistosi

antspaudas patalynėj dar gyvas
nėra šlepečių, bet tu nesušalsi, tu greit
jau prie lango, tuoj užuolaidą sieksi.
ir atitrauksi.

kramto zylutės lašinukų mėsytę
skrenda ir kerta į kiaulienų mozaiką
lašinukai kartais į langą vis bum

čia juk jie, o tu pagalvojai,
kad katinai į langus vis bum

kampe sumurkia kilimas
ir paslapčia krimsteli šlepetes.