Princesė, kuri juokėsi iš kikenimo į kumštuką

Princesė gyveno bokšte ir iš aukšto žvelgė į visus vaikščiojančius žeme. Iš aukšto žvelgė ne todėl, kad būtų labai išpuikusi ar storžievė. O todėl... Na, todėl... Na, todėl, kad ją ten įkalino jos nuosavi tėvai. Mat karaliui ir karalienei, būsimiems karalaičiams ir karalaitėms, o ir visai karalystei ji darė didelę gėdą.

Princesę Izabelę auklėjo geriausios karalystės guvernantės ir guvernantai, etiketo specialistai, etikos mokslų daktarai, puikiausi matematikai, kalbų ir pasaulio žinovai, garsiausi menininkai ją mokė muzikos, dailės, poezijos, šokio ir, žinoma, visi kartu sudėjus, ją mokė gerų manierų. Ji net turėjo pereiti specialų gerų manierų  intensyvios terapijos kursą.

Tačiau visi kursai, visi pamokymai, visos metodinės priemonės buvo bejėgės prie princesės Izabelės storžieviškumą. Ji buvo kaip krislas tėvų akyse, kaip rakštis, įsmeigta į visos karalystės širdį. Kad ir kiek buvo mokoma Izabelė, ji mokėjo tik riebiai keiktis, vaikščiojo dideliais žingsniais ir sėdėjo išsižergusi. Ir, kas baisiausia, to negalėjo ištverti motinos karalienės širdis, jos vyriausia dukra, jos Izabelė, į kurią ji dėjo didžiausias viltis, žvengė kaip arklys, o ne kukliai kikeno į kumštuką kaip ir priklausytų padoriai ir išauklėtai damai. Kiek kartų motina karalienė jai kartojo:
- Išauklėta dama visada turi kukliai kikenti į kumštuką.
O dukra net iš šitų žodžių atvirai nusijuokdavo. Senoji karaliene visai nemanė, kad Izabelė juokiasi iš privalomojo kikenimo į kumštuką, jai atrodė, kad jos Izabelė tyčiojasi iš visos senosios karalių giminės. Karalius ir karalienė negalėjo leisti, kad iškiltų pavojus jų valstybei. Dukrą uždarė į bokštą, o karalystėje išleido Visuotinį Cenzūros įstatymą. Visoje šalyje keikūnams buvo taikomos griežčiausios bausmės, daugelis burnotojų ir piktžodžiautojų buvo tremiami iš šalies. Ar bent jau privalėjo  išsikelti į karalystės pakraščius, ir misti tik varnų mėsa. O visiems karalystės gyventojams buvo įvestos privalomos gero tono ir gerų manierų pamokos.

Karalystėje visi sėkmingai ėmėsi itin kultūringų vaidmenų, jie daug šypsojosi, maloniai linkčiojo galvas, išmoko persimesti ne tik mandagumo frazėmis kaip ačiū, prašau ir labai labai, bet netgi buvo įvaldę įvairias small talk‘o technikas. Visi jie elgėsi aristokratiškai, buvo visada pasitempę, švarūs, pedikiūras ir manikiūras atlikti be priekaištų. Ką ir sakyti, visa tauta tiesiog kvepėjo ir buvo panaši į didelį rožinį pliušinį meškiuką. Karalystėje vienas pagrindinių uždavinių buvo: pakvepinti tuos, kurie dar nekvepėjo ir suteikti jiems rožinio pliušinio meškiuko viltį, mat karalystėje buvo įvykdyta religijos reforma ir visi privalėjo garbinti Rožinį Pliušinį Meškiuką, kuris įkūnijo gėrį ir šviesią ateitį.

Visi privalėjo kultūringai triauškinti čipsus, valgyti greito maisto restoranuose, gerti coca-colą ir naudotis popierinėmis servetėlėmis, naujausiu karalystės išradimu. Viskas vyko itin sklandžiai ir visi buvo itin patenkinti. Nes, tiesą sakant, reikalavimai nebuvo tokie jau griežti. Tiesą sakant, jie galiojo tik dienos metus, tik tada, kai aplink yra kitų žmonių. O naktį, kai niekas nemato, galėjai daryti, ką nori. Buvo leidžiama girtuokliauti, ištvirkauti ir vartoti necenzūrinius žodžius, dirbantiems karalystės žmonėms įvedė net papildomų privalomų šventinių dienų. Tik ne viešoje erdvėje. Gink die. Tokio laukė visuotinis pasmerkimas, o galų gale jis sėkmingai susinaikindavo pats. Tai buvo nepaprastai padorių žmonių bendruomenė.

Izabelei gi rodėsi viskas priešingai, jai atrodė, kad toks didelis padorumas jau darosi nebepadorus. Todėl ji raugėjo dar garsiau, eidama kojas žergė dar plačiau, dažėsi neįtikėtinai ryškiomis spalvomis, rūkė ir gėrė, keikėsi, šiek tiek ištvirkavo ir juokėsi ne padoriai kaip priklausytų išauklėtai damai į kumštuką, o žvengė dar garsiau  nei iki tol. Jai net užeidavo nevaldomo juoko priepuoliai. Atrodytų, be priežasties. Ji dažbai galvodavo: „Ot, tai kultūra. Rafinuotai siautėti galima, o štai jei jau kaimietiškai nusikeiki, ne. Ir kaip nežino mūsų dievai, kad tokie visuomenei yra nepavojingiausi, taip sakant, geroji vitališkoji rūšis. Išnaikina juos kaip kenkėjus, ir nuobodu pasidaro smėlio dėžėj. Tada visi oriais veidais vaidina ir žaidžia kultūrą. “

Ir kas baisiausia, princesė Izabelė nesijautė esanti kalta ir visai nesigėdijo savo elgesio. Bet ne tai, ne tai slėgė tėvo ir motinos širdis – jų dukra princesė Izabelė jautėsi esanti teisi. Tai iš tiesų buvo pavojinga. Karaliai sušaukė neeilinę sesiją. Nutarimas buvo griežtas ir negailestingas. Pakarti.

Tačiau princesė Izabelė taip nieko ir nesužinojo apie šį nutarimą. Ji paslydo lipdama laiptais iš bokšto, trenkėsi smilkiniu ir užsimušė. Ji tikėjo, kad galų gale pasaulis jos pasigailėjo ir suteikė jai laisvės malonę. Tačiau eros ir thanatos yra taip arti  vienas kito. Princesė, kuri taip drąsiai juokėsi iš kikenimo į kumštuką, atsidaužė į niekingus akmeninius laiptus. Nekrologe net buvo parašyta: „Ji drąsiai kovojo už mūsų visų ateitį, drąsi buvo mergina, tik kiek negudri... Ji daug ko nesuprato. “