Dangus pusiau

Kantriai bažnyčioj klūpėjau
Ir klausiausi davatkų maldos.
Karoliukai tarp pirštų barškėjo,
Biro žodžiai be jokios naudos.

Dar ir dar aplink riešą rožančius.
Ir kryželis, prie lūpų sukniubęs...
Tarsi žodžiai erškėtį išpančios
Ir neslėgs sielos kičinės lubos.

Išėjau. Kam stebėtis parklupus?
Į šventorių, kur lubos – dangus.
Kai jaučiu, kad širdis ima grubti,
Ne meldžiuosi – tiesiog meldžiu.

Lūpos virpino paprastą tiesą –
Sau ir tau tik kantrybės prašiau.
Mano Dievas, matyt, išsigando –
Žaibas perskėlė dangų pusiau.

Taip ir liko perpus padalinta:
Pusė – man, kita – tavo, žmogau.
Tik davatkos bažnyčioj almėjo –
Vieną pusę seniai praradau...