Svajonės.

Ko aš noriu, nesakysiu,
Bet tave žūtbūt pavysiu,
Pabučiuosiu, pamyluosiu,
Šimtą kartų pakartosiu,
Kaip tave myliu be krašto,
Visi žemės žmonės mato.

Pajuokausim, paplepėsim,
Prie karšto laužo pasedėsim,
Ir kalbėsimės lyg ryto,
Kaip tada kažkas nuvirto,
Prisiminsime visus,
Ko nebuvo ir nebus...

Ak, svajonės, ak begėdės,
Neturiu aš kur net dėtis,
Kaip išmesti jas iš galvos,
Nuo didžiausios, lyg mažos,
Šito aš nesužinosiu,
Todėl ir vėl ir  vėl svajosiu.