Naktukas. Nuotykiai miške

Kartą raudskruostukas Naktukas kūrė eilėraštį, kurį jis sumąstė skirti dėdei rudenėliui. Jis ėjo mišku ir ieškojo minčių. Staiga atliko bandymą su rudu lyg žemė lapeliu nuo medžio. Jį paleido tekančios upės srove ir viską užrašė į tą stulpelį.

Teka upė mėlyna,
Jos vaga stora, stora,
Lapas teka taip staiga,
Jog pavyt jo nevalia.

       
        Ėjo, ėjo ir priėjo Naktukas mišką, jame jis pamatė storą, vos kelis lapelius turintį ąžuolą. Jis jam sukėlė minčių virtinę:

Ąžuolas. Jis lyg galiūnas.
Stovi miško pakraštyje,
Saugo mišką nuo blogiečių,
Nuogas eglių akyse.

        Aprašęs senolį ąžuolą, raudskruostukas patraukė miško glūdumon. Ten jis išvydo nepažįstamą paukštį, kuris labai gražiai giedojo. Jis sumanė trečiajį stulpelį skirti būtent jam:

Paukštį pamačiau miške,
Tai gal būt lakštingala.
Skraidžioja ji taip staiga,
Maisto laukia ji gi čia.

        Gal ir būtų laikas užbaigti eilėraštį, bet jis vos paėjęs kelis žingsnelius nuo miško, pamatė ežerą pilną baltų gulbių. Tuomet jam mintyse puolė ristis žodžiai:

Gulbės grakščios lyg dama,
Jos nebijo nieko, ne.
Plaukioja jos paslapčia,
Laukia lesintojų ežero pakraštyje.

          Vos pabaigęs ketvirtąjį posmą, jis apsidairė aplink. Ir pastebėjo jog jau vėlu ir ėjo namo. Praėjo jis visus jo eilėraščio herojus ir palinkėjo jiems labos nakties ir saldžių sapnų.
          Parėjęs namo jis perrašė savo eiles į platų, storą, geltoną popieriaus lapą, išsivirė karštos arbatos ir krito į lovą.