/-/

aš ir vėl verkiu -
krenta varvekliais šiltų namų languos,
jau palietė žemę baltas sniegas,
rytuose karas vilnonis
susiliejusiose erdvėse, akių ašarų suodžiais

aš ir vėl einu viena ne savom kojom -
pėdos pranyksta, baluoja žiemos stoguose sodais,
viduje žydi žiedais obelų raudonais,
bet išeinu palieku, nors negrįžti taip skauda ir vilioja

mintis kankina, laukia išsvajotų mūsų rytdienos godų,
lyti jaunas berželis apkibusį krūmą,  akių milijonas -
svirtis paleidžia ir nuvilnija upeliais net per kiemų tvoras,
bet niekas nežino kodėl ir už ką miršta vakaryštės dienos Aguonos