Šlakiametis

Ar kada nors galvojote, kur norėtumėte gyventi? Neabejoju, kad taip. Aš irgi daug galvojau apie tai. Yra tokia vieta. Kiekvienas turi savo vietą.
Girios gūdumoje, kartu su savo senutėle balta žmona, gyvena Jonas. Jo  troba vienu kampu įsirėmusi į eglyną, kitu kampu į upę – tarytum ant kranto ištraukta sena medinė valtis. Girgždantis kluonas su šiaudais paspringusia juoda skyle pastogėje, grandinę žvanginantis pasišiaušęs šuva, siauras bulvėmis apsėtas žemės rėželis, dvi saulėgrąžos atsukusios pilkšvus žandus į rytus  - tai ir visas Jono ūkis, apjuostas skaidriu Žeimenos kaspinu.
Aušta, oras ramus, dangaus pakraštys melsvai  raudonas. Nesninga, tačiau oras pilnas blizgančių sniego dulkių, lyg kažkas iš viršaus piltų nematomą sidabrą. Čiuožiu slidėmis tarp pušų, kadagių, per kalniukus, aplenkdamas senų apkasų duobes ir girdžiu, iš toli atsklinda šuns lojimas. Jono šuva pajaučia žmogų ar žvėrį  iš labai toli, beveik  už kilometro, ypač žiemą – kai giria kupina šaltos rimties. Tokiu metu pokštelėjus nuo šalčio pušies kamienui, garsas viršūnemis nusirita net kelis kilometrus. To neįmanoma neišgirsti, nes paprastai  tai būna vienintelė nata visoje girioje. Garsiai pokštelėjęs  kamienas persprogsta pusiau – medis, it žmogus, miršta po šūvio. Jau seniai pastebiu panašumų tarp žmonių ir medžių visais atžvilgiais, ir ošimo ir žūties...
Štai, jau matau, apsiavęs veltiniais prie trobos stovi šeimininkas, dairosi į miško pusę, šuva pakėlęs snukį  uodžia orą. Jonas žiūri į apsnigtą keliuką ir laukia, o aš atšliuožiu visai iš priešingos pusės, ne nuo Vilniaus bet nuo Labanoro. Pasisveikiname, bandau nusiimti slides nuo batų, bet niekaip nepavyksta  - prišąlusios, apkaustai ledo kalnais apaugę. Šiaip taip nudaužau į storą medinę kaladę, nunešu  į  kluoną ir pastatau kampe. Užeiname į trobą, kaip ir visada, sėdame prie stalo. Netrukus ant jo atsiranda lėkštė su gabalais keptos vėgėlės - šitos žuvies čia niekad netrūksta. Jonas nukelia butelaitį ruginės  nuo lentynos po šv. Marijos paveikslu  - retai pasitaikantis natiurmortas! Bet nepasakysi, kad jis netikintis, pasimeldžia kai kokia liga prispaudžia...
-Na, kaip upėje reikalai? Ar kimba šlakiai per tokį šaltį? - nekantriai bandau išklausti.
-Pats šlakiametis..., -atsako Jonas pripildydamas taurelę.
-Tai kaip? Bandysim?
-Nu tai taip, jei žadėjau parodyti, tai parodysiu. Tu čia pasėdėk, apšilk truputį, aš tuoj susiruošiu ir eisim.
Sėdžiu prie stalo, mėsinėju vėgėlę. Skani žuvis. Iš kambario grįžta Jonas, jau apsirengęs, rankoje kuprinė. Keliuosi  ir mudu išeiname į lauką, Jonas pagriebia nuo stalo nebaigtą buteliuką ir užkiša man užantin.
Brendame per pusnis link upės ir štai - mes jau ant ledo. Dabar einame upe. Puskilometrį prieš srovę, palei skardį yra srovės išplauta gili ir ilga duobė. Vanduo joje sūkuriuoja keliomis kryptimis ir tik pačiu pakraščiu, žvyruotu dugnu teka vienalytė srovė. Ties šia riba ir kertame eketes. Jonas traukia iš kuprinės savo meškerėles. Beveik metro ilgio kadaginiai koteliai gražiai aprėdyti storos vielos žiedeliais, metalinės inercinės rusiškos ritės – tokie jo įrankiai.
-Normaliai, - sakau pamatęs beveik milimetro storio valą ant ričių, - tikrai nenueis... Dar užtikrinčiau pasijaučiu, kai pamatau jo kabliukus – smiliaus  ilgumo kaltinius dvišakius.
Paliekame kuprines prie ekečių ir einame prie kranto. Ten po sniegu surandame virvę, vienas jos galas pririštas prie alksniuko šaknų, kitas nuneria į properšą lede. Iš ten ištraukiame ilgą tinklinį bučiuką. Jame vartosi  bent dvidešimt  riebių kuojų, strepečių ir aukšlių. Jonas paima kuoją, aš strepetį  ir nuleidžiame bučiuką atgal į vandenį. Kabiname žuveles ant dvišakių, leidžiame į eketes, sunkūs svareliai greitai nugramzdina jas į priedugnio sūkurius. Dabar, anot Jono, tik laikyk rankoje meškerę ir kas porą minučių lėtai kilstelk per pusmetrį į viršų, kai  ateis šlakys – pats suprasi...
Kilnojam pusvalandį, valandą –šlakio vis dar nėra. Išsikertu dar vieną eketę duobės apačioje, bet ir ten tas pats. Išsitraukiu iš kuprinės savo žieminę meškerėlę su blizgute, virš jos dar pakabinu melsvą muselę. Vasarą šioje duobėje mačiau ešerių būrį, stovėjo jie kaip duonos kepalai  ant žvyruoto dugno ir negalėjau jų pasiekti, nes tuo metu mano kišenėse buvo tik lengvos kiršlinės muselės. Jono meškerę palieku užmestą, įtvirtinu ją šalia eketės gulinčioje kuprinėje, kai ateis šlakys – suprasiu... Bandau blizgute sugundyti ešerį, atleidinėju ją kartu su srove vis tolyn nuo eketės ir ... smūgis! Jaučiu, kad žuvis ne iš mažųjų. Palengva surinkinėju valą rankomis, reikia būti pasiruošusiam bet kurią akimirką atleisti giją atgal. Prisitraukiu visai arti, dar kilsteliu  ir... iš eketės ant sniego iščiuožia stambus kiršlys! Didžiausiam mano nustebimui jo nasruose styro ne muselė, bet blizgutė.
-Bus apie keturiasdešimt centimetrų! – šaukiu Jonui.
-Žiūrėk! - šaukia man Jonas ir rodo pirštu kažkur į šoną. Niekaip nesuprantu, ką jis nori  man parodyti. –Žiūrėk! – vėl  rėkia jis. Dabar pamatau ir aš – iš  mano paliktos kuprinės, tarytum iš svaidyklės, išskrenda į viršų kadaginė meškerė ir persivertusi ore prilimpa prie eketės. Viską pamiršęs bėgu į tą pusę, iš tolo matau kaip meškerė lyg elektros krečiama virpa ir šokinėja aplink eketę. Pribėgęs griūnu ant kelių, sugaudau rankomis įrankį, kažkokia siaubinga jėga traukia man jį iš rankų į eketės tamsą. Toks jausmas, lyg dugnu būtų prabėgęs briedis ir mano kabliukas užsikabinęs  jam už ragų. Staiga valas atsipalaiduoja, susuku jį ant ritės, kabliukas ir svarelis vietoje, tik strepetys kažkur išgaravo... Teisybę sakė Jonas  - iš karto supratau, kad šlakys atėjo...
Tą dieną daugiau kibimo nesulaukėme. Vakarėjant grįžome į trobą. Dangus, kaip ir rytą, vėl nuraudo. Tik dabar šaltukas paspaudė dar smarkiau. Vėl sėdėjome prie stalo. Ištraukiau iš kuprinės škotiško viskio butelį. Jonas ilgai žiūrėjo į etiketę ant kurios buvo pavaizduotas elnias su dideliais ragais. Po to paragavo:
-Tokia pat kaip ir mūsiškė, tik spalva kitokia. -įvertino.
Išėjome į  gryną orą parūkyti. Šnekėjome apie upę o šalia linksmai inkštė ir žvangino grandinę šuo. Staiga, jis apsuko vieną ratą ir sulindo į būdą. Nutilome ir mes.
-Girdi? –paklausė Jonas.
-Ką girdžiu?
-Įsiklausyk.
Iš pradžių nieko negirdėjau, po to lyg ir išgirdau kažkokį neaiškų niūniavimą. Nutilo. Vėl pasigirdo, tik šį syk jau garsiau. Iš tankmės atsklido kažkas panašaus į vaiko verksmą. Palaipsniui  verksmas virto į pratįsą staugimą. Kūnu nubėgo šiurpuliai. Staugė kažkur visai netoli, už kokių poros šimtų žingsnių.
Stovėjau lyg įkaltas, klausiausi ir nežinojau kas darosi mano viduje.
Grįžome į trobą, vėl sėdome prie butelio. Išgėriau stiklelį ir žiūrėjau pro langą, niūniuodamas melodiją, nei dainą nei eilėraštį:
-Keliu ruginės taurę,
Žiūriu į skaidrų dugną
O girioj vilkas staugia
Ir darosi man liūdna,
Kad eglyne smarkiai šąla,
Kad negaliu pakviest prie stalo...