Snaigutė

Jau žiema. Leidžiasi snaigės. Bet sugrįžkime į vakarą kai snaigė Baltutė Baltaitė, karaliaus Balčio dukros geriausios draugės mamos ... Na, tiesiog Snaigė Baltutė ... Šaltą šaltą vakarą mažoji snaigutė gulėjo debesyje ir nieku gyvu nenorėju skristi į žemę, nes pasak jos tetos Snaigės Baltės ten purvina, negražu, baisu... Taip ir sėdėjo Snaigutė, bet piktas debesis nustūmė ją ir keletą draugių į tą baisiąją žemę ... Ak, kaip rėkė, kaip plaikstėsi Baltutė, rėkdama NENOOOORIUUU ... Bet staiga sustojo. Ji pamatė nuostabų vaizdą: didelius medžius, senus namus, gyvūnėlius ir jos drauges snaiges ... Kas tai?, - pagalvojo ji . Tai negalėjo būti ta ... ta ... puvina žemė, bet tai ji, nors ..., - snaigutė negalėjo atsitokėti ir su panieka žvelgė į viršuje klykiančią tetą ... Toliau viskas ėjosi sėkmingai, snaigutė krito, sukosi, dainavo su savo draugėmis, kol staiga i įkrito į kalnų upę. Bėgu ji su kalnų upeliu, kol jis užledėjo ir snaigutės gyvenimėlis baigėsi. Visas jos gyvenimas prabėgo kaip trumpa pasaka, trumpas degtuko blyksnis ... Kai kam pasirodys, ir kam reikėjo tą rašyti, bet kai kurie įžvelgs daugiau ir supras gilesnę prasmę...