Virstu

Po lietumi žaizdas aš tavo nuodysiu
Po dangumi tamsos skara tave užklosiu
Sunykusį kaip seną obels šaką
Kaip medį rausiu su visom šaknim. Nubausiu.

Tavo sielą svečiui iš anapus už kraujo lašo skonį aš parduosiu
Ir tas akis tuščias bejausmes pasiliksiu
Kad pamatyt ten dugną kai nuo troškulio kentėsiu
Dieviškom pavasario meniškom sielom prisidengus
Tyliai mirties tango šoksiu.

Ant tavo kapo piktžoles auginsiu
Akis ant lapo pasodinus gyvatės nuodais badysiu.
Stataus kalno papėdėj savo atvaizdą danguj paišysiu
Raudoną meilės visumą juoda spalva apliesiu.