Regiu aš vien tik naktį

Susimąstau: ką aš čia burbu, po šimts pypkių, juk rytoj prasideda sa-
vaitgalis... Aš girtas, galbūt todėl ir vapu šitokias nesąmones... Galiu
pasiguosti bent tiek, kad ji neužuodžia nuo manęs sklindančio kvape -
lio. Ne, tikrai aš ne latras, ne girtuoklis, aš tik pirmą sykį per visą gy -
venimą nusigėręs. Nusigėriau tiesiog iš smalsumo, vedamas troškimo
pažinti. Pažinti alų, kurio seniau tik per šventes paragauti įpildavo dė -
dė Feliksas. Hmmm... Reikia išsipagirioti, manau. Nupėdinu į vonios kambarį, palendu po šaltu dušu. Brrr... Siaubinga, bet naudinga... Po
kurio laiko, išlipęs iš tos kankynės, ant pirštų galų (dėdė Feliksas ilsisi
po naktinės pamainos) nukiūtinu į valgomąjį, užkaičiu arbatinuką ir laukiu... Pasitaisau juodos miežinės kavos ir išmaukiu jos kokius du
tris puodukus. „ Kofeinas - alkoholio priesas'' - galvoju, - kofeinas - vaistai“. Penkta valanda vakaro. Visiškai sutemę - juk už lango žie -
ma. Vėl skambutis ir tas pats koketiškas balselis:
          - Tai parke, Eugenijau, prie pagrindinio įėjimo?
          - Taip taip, aš greitai atšliaušiu, tik pakentėk.
          - Nekantriai tavęs lauksiu, Eugenijau, tai - mūsų pirmasis...
          - Ne, ne, man atrodo, jog dvidešimt pirmasis - dedu pro šalį.
          - Ne, Eugenijau, tūkstantis šimtas dvidešimt pirmasis kartas, mes jau pažįstami nuo neatmenamų laikų...
          - Kaip čia taip? - sutrinku.
Stalčiuje susirandu „apteškes“ - dėdės Felikso mėgstamiausios. Po sekundės kitos jau ir žalias blizgantis megztinis priglunda prie kūno. Apsiaunu dėdės aukštakulnius batelius, švariai apsiskutu, išsivalau dantis, užsimetu striukę, užsimaukšlinu kepurę ir dingstu.