Pasitraukimas

Ten kažkur niūriam miške
Slampinėja siela „sužeista“
Pilnatis apšviečia ją,
Suteikia gyvumo jos veide

Basos kojos velkas pažeme,
Kraujas laša iš rando perskelto smakre
Akys tik primerktos, jei tas pats,
Kad savam kely ji vėlei pasimes...

Sielos viduje tik bedugnė ir tamsa
Užliejanti jos širdį, kai šviesos nėra.
Nieko nebeliko... Tik pakopa sunešta-
Angelų ir fėjų pagerbta

Vėjas, sniegas, spinduliai tamsos
Gaubia sielą ligi šios skaudžios „dienos“

Matos tik niūrus vabzdys
Skrendantis jai iš paskos, zvimbiantis į ausį:
- Nėr kur dėtis, laikas dar kartelį tau sustot...

Tyras jausmas liko užmaršty,
Ašara sustingo būnant pilnaty
Kelias daros ilgas ir baugus
Štai už medžio slypi padaras baisus...

Tai mirtis, kuri ją seka nuo gyvenimo pradžios
Nori ją išvesti iš  skausmingos pabaigos
Ašara nurieda jos išblyškusia mina,
Pasiekia vėl žemę ir išblunka baltame sniege

Ten pakopa sunešta iš nuvytusių gėlių,
Ten yra blanki šviesa rodanti jai kelią,
Kur gyvybės pabaiga susilieja su pradžia..

Jai sunkiau vis eiti, girdi šlamesį pušų
Žino, kad ateina galas, bet ji velkas takeliu...

Dar koks metras iki savo tikslo-
Mirti prošvaistės glėby
Tik štai ji parklupo
Už seno rąsto sunkiame kely

Sunku jai atsistoti, nebejaučia pavargusių kojų po sniegu,
Jai baisu svajoti nebematant šviesulių

Jai atėjo galas- bijo mirti šaltame tamsos glėby
Dreba jos širdis girdint žingsnius kažkieno arti
Baimė jai aptemdo protą, nusišluosto ašaras skara,
Perbraukia sau veidą kruvina ranka

Mažas angeliukas pasirodė iš miško glūdumos
Parskraidino liepsną, žiburį šviesos

Ji neteko žado, kai išvydo šviesą taip arti savęs,
Pasijuto vėl saugi palietus tyra ugnį prieš savas akis
Ir ramiai išėjo, kol šviesa tebuvo dar ryški...