Ji buvo kukli, mandagi, paprasta mergina. Ne gražuolė, bet man
pati nuostabiausia pasaulyje: rudaakė, grakščios talijos, raudonai da -
žytom lūpom, peleninės spalvos plaukų. Labiausiai ji mylėjo savo se -
nelį, kalaitę Rožę ir... Manau, jog patys suprantat, ką. Jos abu tėvai prieš dešimt metų žuvo autokatastrofoje ir Džuljetą nuo pat mažens sergėjo akylas senelio žvilgsnis. Buvo ji darbšti: vasarą anksti kelda -
vosi ir nuo aušros ligi sutemų padėdavo ūkyje. Rudenį, žiemą, pava -
sarį stropiai lankydavo mokyklą, tačiau mokslai jai nesisekdavo: kas
pro vieną ausį įlįsdavo, tas pro kitą išlįsdavo. Buvo ji svajoklė, atsiri -
bojusi nuo kasdienybės, daugiausia laiko praleisdavusi gamtoje. Daž -
nai mudu susiginčydavome, nes mūsų charakteriai gerokai skyrėsi: aš, nors ir vertinau romantiką, šiltus jausmus, bet greta to buvau ir realistas, gana grubus, šaipydavausi iš jos tyrų svajonių, ironizuoda -
vau. Nepaisius kai kurių prieštaravimų, turėjome ir begale panašu -
mų: mėgdavom lankyti kino teatrą, koncertus, iškylauti prie jūros. Manau, jog tai ir laikė mus vieną šalia kito.
- Tai kada pasimatysim, - ji smalsiai manes paklausė.
- Gal šeštą, - nedrąsiai išveblenu.
- Parke, miškely, prie fontano, - girdisi įkyrus balselis.
- Ne, žinok tavo namo rūsy, tavoj vonioj, tavo miegamajame, -
trinu delnus.
- Tu nepataisomas, Eugenijau, tu lovelase.
- Žinai, šį vakarą nelabai galėsiu, moterie, noriu miego, saldaus miego, krisiu į lovą kaip maišas. Juk rytoj reiks eiti į mokylą. Juk rytoj prasideda nauja savaitė...