Maži išbandymai

Kaip ir kas vakarą, aš rašau savo Meilei laišką. Židinyje traška malkos ir tai vienintelis judesys kambaryje, kartu su mano minties šuoliais. Mano Meile, rašau,  tu tokia didelė…Na, ne tu kaip žmogus, bet mano jausmas tau…Sustoju kalenti mygtukais ir svarstau, ar spausti „delete”.

Edgars uždaro laukujes darbo duris, ištiesia delnus ir nusikeikia: tas prakeiktas lietuviškas lietus! Tarsi jo gimtojoje Latvijoje niekad nelytų. „Ten viskas kažkaip padoriau”, atšautų Edgars ir piktai nužvelgtų išdrįsusį paprieštarauti narsuolį, nesusimąstydamas, kad jo šalis iš didžiosios L – tai vaikystės Latvija.

Mano Meile, rašau, tu toks geras žmogus, kad jei į Vilnių atvykstantiems turistams būtų organizuojamos ekskursijos po gražiausius objektus, jie būtinai turėtų kur nors pastatyti ir tave ant pjedestalo. Kur nors pakeliui į Užupį, ne, ten per mažai erdvių, tuose Senamiesčio kiemeliuose. Geriau Lukiškių aikštėje arba ant kurio nors Neries vingio. Ir tada aš labai liūdėčiau, kad tu ne su manimi ir labai pasiilgčiau. Ir pavydėčiau tiems turistams…

Pliaukšėdamas per balas Edgars keikia dvi dienas: tą, kai gimė, ir tą, kai sugedo jo automobilis. Šį rudenį taip dar nelijo ir taip anksti dar nebuvo tamsu. Prakeiktas miestas! Jis apglėbia ir įtraukia tave, bet niekada nežinai, kada išspjaus.

Išvydęs praviras duris ir šviesas vitrinoje Edgars šauna į parduotuvę ir nusiima skrybėlę. Nuo jos varva dideli, nuo palto – maži lašai.

– Párduokit man skėtį, – jei jau išmokai kirčiuoti tik pirmąjį skiemenį, tai nesvarbu, kokia kalba kalbi.

– Ką padaryt? – klausia pasimetusios, bet linksmos pardavėjos akys. Jau geriau nežinoti lietuviško žodžio negu neteisingai kirčiuoti tuos, kuriuos moka kirčiuoti visi.

– Skėtis. Kiek káinuoja? – pradeda tūžti Edgars. Lašai nuo skrybėlės ir palto nebevarva, jie garuoja.

Iš tiesų aš tavęs jau dabar pasiilgau, mano Gyvenime, nes tas malkų traškesys ir ta tyla neturi jaukumo, kai tavęs nėra. Juk tu mano jaukumas ir mano namai, nes tavo pečiai – kaip sienos, o akys kaip židiniai, skubu maigyti klavišus, nes tuoj septynios, o tuo metu pas mus beveik visada dingsta elektra. Aš šitą laišką jau antrą savaitę rašau!

Sunkiai bepasakysi, kuris dabar labiau įsiutęs: nelaimėlis Edgars, lietus ar vėjas. Tačiau kartu jie – fantastiškas trejetas, juos jungia kova. Edgars skėčiu saugosi nuo lietaus, o viena ranka laikydamas jo briauną saugo skėtį nuo vėjo, iš tiesų taip pat saugodamasis nuo lietaus. Vienintelis kas iš tiesų pralaimi – tai portfelis kitoje rankoje, tačiau jis džiaugiasi šiuo metu nors nesąs virš Edgaro galvos. Nelygi latvio ir stichijų kova, turbūt galvoja Vilnius. Kartais jis kažkodėl mėgsta anglišką humorą. 

Mano jausmas toks didelis, Meile…Jis didesnis už Televizijos bokštą, ilgesnis negu atstumas nuo Europos parko iki Velingtono. Tu man brangesnis nei Lietuvos aukso atsargos užsienio bankuose, paskui raides monitoriuje bėgioja mano žvilgsnis, kartais akimirksniui nuslysdamas į apatinį dešinį kampą, kur žiba laikrodis. Nežinau, kodėl mano kompiuteryje viskas išsitrina, kai dingsta elektra, net ir tai, kas būna išsaugota. Senas jau, reikėtų naujo. Bet dabar nėra pinigų – juk ką tik pirkom šį butą Senamiestyje. Įsikraustėm tik prieš dvi savaites…Ar atsimeni, mano Meile, kaip pernešei mane per slenkstį? Keista, kai pagalvoji – kompiuterio reikia naujo, o buto norėjom kuo senesnio. Dėl tų storų sienų turbūt ir plačių palangių.

Edgars eina kiek palinkęs į priekį – tai geriausia pozicija kovoje su lietumi ir vėju. Tačiau jo akys, kad ir priverstos žiūrėti žemiau nei įprastai, skaičiuoja šaligatvio pakraščio stulpus. Įdomu, kiek jų dar liko iki namų? Važiuodamas mašina skaičiuodavo pėsčiųjų perėjas. Jų būdavo devynios. Stulpų, matyt, devyniasdešimt devyni. Tačiau staiga jų virtinė nutrūksta. Perėja. Viena iš devynių.

Kaip gera būtų pakliūti į tavo glėbį, užsidedu koją ant kojos ir atsidūstu. Stiprios tavo rankos – vienintelė vieta, kur malonu paskęsti. Atsimeni, kaip aš vos nepaskendau Neryje, tada, kai maudėmės ten, priemiestyje? Kai susipažinom…Aš buvau su savo kompanija, gal septyniese, tačiau nė vienas jų nešoko manęs gelbėti. Tai tu mane sučiupai ir išvilkai į krantą, o kai aš atsipeikėjau, pamačiau tavo žvilgsnį ir pabučiavau, tu labai susidrovėjai ir sparčiai nužingsniavai link mašinos. O po to, kai susitikom antrąkart klube, ar atsimeni, kaip bandei slėptis, vengei mano žvilgsnio? Po to aš dar ilgai klaidžiojau po klubus Vilniaus vakarais, dar daug kartų mėginau su tavim pasikalbėti, kol pagaliau įtikinau, kad dviejų žmonių meilė – nieko gėdingo.

„Latvio Vilniuje nemėgsta net balos”, rūstauja Edgars, keldamas šlapias klešnes vėl ant šaligatvio. „Ir už ką taip? Juk aš jau kokius dešimt metų čia. Koks velnias nešė būtinai studijuot tam Vilniuj? Lyg chemijos nemokytų Rygoje…” Bet tada taip norėjosi bėgti iš tėvų namų, taip magėjo pajusti, ką reiškia tas tikrasis studentavimas. Gerai tiems, kurie mokyklas baigė ne Rygoje – jie ištrūko į ją atkeliaudami. Ką, po velnių, tada Edgars galėjo rinktis, jei ne Lietuvą? Tautos giminingos, kalba panaši…

– Pone, atleiskite, jūsų skėtis sulūžo…

– Mánai, aš pats nejaučiu, kaip ant mánęs lyja?

– Bet jūsų skėčio stipinas vos neišdūrė man akies!

– Kas toks?

– Stipinas. Aš sustojau va čia, kaip ir jūs, prie perėjo, tik staiga…

– O kitą kartą nésustok! Vaikščiok per raùdoną!

Velnias, per šitą beprasmį pokalbį Edgars pražiopsojo žalią. Nuo to dar labiau užviręs kraujas trenkia į smegenis mintimi, kad reikia pačiam pademonstruoti, kaip vaikščioti per raudoną. Ne vaikščioti, o nardyti, aplink pypsint automobiliams, blizgant šviesoms ir be pasigailėjimo lyjant lietui.
Kalčiausias lieka sulūžęs skėtis. Jis keliauja į šiukšlių dėžę, nes trukdo ranka prilaikyti vėjo plėšiamą skrybėlę.

Tikiuosi tu dabar ne lietuje, Meile, ir tavo kojinės ne šlapios. Dar tikiuosi, kad spėsiu iki elektros dingimo…O gal šiandien ji jau nedings? Tai kažkokia keista šito namo savybė. Gal septintą jis pats ima ir persikrauna. Kaip koks kompiuteris. Gal taip jis pasiruošia vakarui? O gal tai pats Vilnius ruošiasi vakarui? Akimirkai užsimerkia ir viską užtemdo, kad po to vėl gimusi šviesa pakeistų šitą miestą iš esmės. Kad liktų tik gėris ir pati šviesa, be jokių mįslių. Nors man visada šviesu, kai tu būni šalia, mano Meile. Na, ir, tiesą sakant, kai tu grįžti, elektra juk visada jau būna atsiradusi. Tarsi tu ją parneštum, tarsi tu būtum mano Prometėjas.

„Namai jau nebetoli, Edgarai, ir tai ne toks jau didelis išbandymas, esi patyręs ir didesnių. Tada, kai tu pasirinkai meilę, o ne savo tėvus, tada, kai jie pasakė, kad jei esi TOKS, tu jiems – ne sūnus. Kai tu likai Vilniuje, latvis Vilniuje. Ir tau neblogai sekėsi, dabar irgi sekasi. Turi mylimą žmogų, kuris įkvėpė pažinti ir pripažinti save, turi gerą darbą, galų gale – butą Senamiestyje. Jis jau nebetoli, tereikia įlipti į šitą kalvą. Netrukus persirengsi sausais rūbais, atsisėsi priešais židinį ir mintys nušvis. ”

Bet šiaip tai su ta elektra daug mistikos. Kaimynai pasakoja, kad viskas prasidėjo maždaug prieš dvi savaites. Tačiau niekas į jokius elektrikus nesikreipia. Tai trunka tik akimirką ar dvi, sako, dažnam net televizorius neišsijungia. Tik tas prakeiktas mano kompiuteris su šituo laišku…Meile mano, aš dievinu tave, ir tu turbūt tebemyli. Tačiau pastaruoju metu mes kažkodėl nustojom apie tai kalbėti. Kodėl? Ar kas nutiko? Nes mano jausmas dega karščiau nei liepsnos mūsų naujojo buto židinyje…

Edgars pereina per arką ir atsiduria savo kieme. Vėjas jau nebe priešas, liko tik lietus. Štai ten, palėpėje, per jo buto langus matyti traškančių malkų atšvaitai. Skrybėlę jis jau nešasi rankoje – ji šlapesnė už krintančius lašus. Kojinės permirkusios, vanduo per apykaklę prisisunkė iki nugaros ir lėta srovele bėga žemyn. Vienintelė viltis, kad lapai portfelyje dar sausi, tačiau ir tai bus svarbu tik rytoj, kai vėl reikės į darbą. Sustojęs jis žvelgia aukštai iškėlęs galvą į palėpę ir jam jau šilta čia, kieme. Šilta, sausa ir jauku, nors jis ir latvis Vilniuje. Ech…

– Cha cha, žiūrėk, čia tas, kuris nemoka kirčiuoti, – iš tamso staiga išnyra du. Jie dar mažiukai, gal devynmečiai, todėl su skėčiais labiau primena du judančius grybukus nei žmones.

– Mano tėtė sako, kad jis latvis. Buvo sutikęs parduotuvėje. Jis pirko dèšrelių ir bátono, chi chi, – šnabždasi.

– Ech, jūs, màži lìetuviai! – sušvokščia Edgars, pažadintas iš savo jaukumo. Jis iškelia piktai sugniaužtą kumštį, tačiau grybauti nepuola. Lietus vėl priminė apie save ir reikia nuo jo slėptis.


Latvis kiša raktą į laukųjų durų spyną ir įeina į laiptinę. „Nesuprantu, kodėl tie lietuviai taip taupo elektrą, tarsi šviesos galėtų būtų per daug. Čia taip tamsu…Ir ta rankelė būtinai skydinėje. Hm, gerai, kad jie nors neužrakina jos…”

Skubu pabaigti šį laišką, mano Meile, nes tuoj vėl gali dingti elektra. Bet kai tu grįši, ji jau tekės mūsų naujojo buto sienomis, ir tu pavalgęs prisėsi pasitikrinti elektroninio pašto, kaip mėgsti vakarais. Paspausti „check email”ir ekrane iššoks mano laiškas. Taigi aš myliu tave, žinok, nors tu kartais ir būni suirzęs bei rūškanas. Metai bėgs, mūsų kūnai raukšlėsis, bet tu man būsi brangiausias net kai pražils mūsų barzdos. Ir Vilnius iš tiesų nelink…

Taukšt ir viskas aptemsta. Aš keikdamasis pašoku nuo kompiuterio ir pribėgu prie lango. Vėl nespėjau! 

„Velnias, kodėl aš visad iš pradžių pasuku ne tą rankenėlę…Martis vėl skųsis, kad buvo dingusi elektra”.