Aš ir Tu

Kada ateisi pažiūrėti, kuo aš virtau bevogdama tavo mintis slapčia.
Galbūt tuomet man kaip mažučiam vaikui
Šnibždėsi pasaką stebuklų nejučia,
Kada ims kopti sidabrinėm gijom
Beprotiškai apsvaigusi delčia?

Kada išmokysi mane skaityti?
Ne, ne knygas, ne sapną prarastų naktų.
Kada pro permatomą meilės tinklą,
Iš tavo lūpų garsui pravertų,
Suprasiu prasmę žodžių nebylių?

Kada nuskęsim vakaro migloj?
Ne, ne viena aš -  mes kartu!
Kada suprasiu, jog tavy
Aš pamečiau jausmus ir prasmę šių dienų?

Kada išmokysi mane žiūrėti
Į saulę nedengtą pirštu?
Gal vėl kada pridegsi baltą cigaretę
Vienu ugnies raudonu liežuviu?

Galbūt pakeltum mano viltį,
Nukritusią prie kojų purvinų?
Sutryptą, šąlančią ir pasmerktą numirti...
Velniop, vis tiek šioj žemėj nieko neturiu!

Tarytum juodu angelo sukruvintu sparnu pradrėkstą
Nešuos savy dar plakančią iš meilės širdį.
Be tavo judesio ir pirštų neramių...
Velniop! Vis tiek nelemta jausmui gimti!
________
Ir kada išgirsiu švelnų šnabždesį prie geltonų savo plaukų, žinosiu, jog tai tavo noras, užburt mane nežemišku sapnu, paimt už rankos, krist į miglą kartu su tūkstančiais šaltų žvaigždžių, kada pro „niauktą“ tavo ratų stiklą aplink pasidarys tamsu tamsu. Išgersiu tylą kylančią vienu vieninteliu gurkšniu ir kaklą tavo kvepiantį nežemišku aromatu paliesiu virpančia ranka, nagais su rožiniu laku, per švelnią tavo odą slystančiais link pasakos, kurią sukursim aš ir tu, tuomet  viduj trapios, tavoj krūtinėj virpančios širdies, pajausiu tylų angelo sparnų plakimą, greta savos, alsuojančios jau tuo pačiu ritmu, ir nešiančios mus į nebylų paslapties žaidimą...