Nebėr, nebėra...

Aš kėliaus anksti ryte,
kad ištiesčiau į saulę rankas, (kad pajausčiau tave)
Aš bėgau link kapo basa,
nors žinau, nebėr, nebėra....

Ištirpo naktis, o neregėta aušra!
Nebėr, nebėra
tik grublėta ranka
žers smulkias smilteles
nuo grabo lentos
ir rymos visados
kol tamsa ją užklos...
kol nematomus pirštus ji ties į mane...

O, išdavikė aistra!

Aš ašaras gniaužiu delnuos,
ir ramybe švelnia,
tartum vėju laukuos,
ja, tik ja, aš tikiuos pasiguost ...