Įsisunkęs skausmo grumste

Pro rožių puokštę šviečia tavo siluetas, tu – mani namai,
Sukruvinti penktadieniai, suplėšytos savaitės tylinčios,
Nuo stalo paimu mažytę nuotrauką, kurioj vargus laikai,
Bet jie praeina, nes praeina viskas, net ir akys mylinčios.

Dar nesuvienytam ir nesupratusiam savęs vidaus centre,
Tuos išbarstytus užrašus po vieną surenku ir neprisimenu,
Ar mano krantas tas, kuriam esu, ar dar pabūsiu kitame?
Ar mes kartu... ar iš savęs aš tiek atimsiu kiek seniai jau atimu?

Kiek žodžių žuvusių sutirpsta metuose, lyg žilame miške,
Į jį man taip sunku įeit, šaukiu tave tarp medžių miegančių,
Ir jie ir aš jau nebenorime pabust, nes sapnas ir tik jis delne,
Ir tik jame randu sekundžių laiką nugalėjusių, viduj išliekančių.

Pamišęs voras surezga voratinklius, o mes juose paskendę,
Ir milijoną kaukių užsidėję, nors viduj gyvena rūpesčiai,
Susidėlioję gabalėliais viską, juos skaičiuojam užsisklendę,
O priekyje tik netikra viltis, tik begaliniai, bet numirę lūkesčiai.

Pavirtęs miniomis manasis balsas vėl meluoja, jis negali,
Ištart tiesos nuo pat gimimo lyg mirties, te bus tai nuodėmė,
Ant šalto kryžiaus savo ilgesį ir meilę klaupiamės prikalę,
Nors praeity per purvą, į kurį sukritom, kaip vijurkai skuodėme.

Aš paimu tą žydinčią krauju, skausmu sukurtą mūsų puokštę,
Ir... pabučiuoju ją, spygliai subado mano, o ir tavo veidus,
Viduj teliko tik prisiminimai, bet deja ir tų delne tik kuokštai,
Ne, negaliu išskristi tol, kol nieks iš tų minių man neatleidęs.

O mano kryžiau, koks sunkus esi, ir kiek tave aš sunkiai tempsiu,
Į tolumas vidaus, į dar neatrastus krantus, iš savo, rodos atrasto,
Trumpiausią naktį ir ilgiausią dieną žemėn sunkiai atsiremsiu,
Ieškojęs ir tikrai neradęs nieko guodžiančio ir lyg netyčia užkasto.

Atleisk gyvenime, nes aš atleidau tau, save palikęs eisiu ir nueisiu,
Nebūna nieko tokio, kas nebeištaisoma, nelieka tiktai noro būti,
Beribėm kryžių pievom klaidžiosiu toks vienas, bet savimi neteisiu,
Širdžių, kurios taip nuteisė mane, neleidusios kaip ežerui mažam...
Išdžiūti...