Hanso ir Vladimiro Vladimirovičiaus nuotykiai (IŠTRAUKA)

Jis skubiai atsigręžė, katik matyto pažįstamo veido link.
-Atsiprašau, kad sutrugdžiau, bet ar ne Jūs tas snaiperis, kuris mane nušovė?
Tyla.
-Dieve mano, kaip malonu jus čia matyti. Oi atleiskite... tai yra... atleiskite... kaip Jūs čia patekote?
-Jūsų mesta granata pasiekė tikslą. - šaltai atsakė snaiperis.
-Bet... Bet tada, kodėl Jūs tik dabar čia? Gi tai nutiko prieš tiek daug metų...
-Taip. Granata suveikė tik dabar.
-Oi... Atleiskite man. Jums turbūt skaudėjo?
-Ne. Aš miriau sava mirtimi.
-Kaip tai? - nustebo auka.
-Nesenai suvokiau, kad granata gali sprogti ir miriau nuo širdies smūgio. Jau negyvas užkritau ant sprogstančios granatos.
-Mat kaip. - susimąstė auka.
Sekė minutės tyla. Auka nekantriai pasimuistė ir delnu rodydamas aplinką paklausė:
-O Jūs jau spėjote apžiūrėti apylinkes?
-Taip. - vėl sausas snaiperio atsakymas.
-Ir kaip?
-Keista. Dar nepripratau.
-Gal norite pasivaikščioti? Palaukite, aš net nežinau Jūsų vardo... - auka greitai krito ant kelių, abiem rankomis pakėlė snaiperio kairę koją, atsmaukė kojinę ir ištraukė prie blauzdos pririštą kortelę. Perskaitė:
- Hansas Šulcas. Labai malonu Hansai. Aš - Vladimiras Vladimirovičius.
Abiem rankom karštai papurtė Hanso dešinę.
-Hansai, ar pasivaikščiosite su manim?
Nieko neatsakė, o iškart pajudėjo į priekį.

-Ar jau buvote susitikęs su...
-Ne nebuvau. Audijancija skyrė šiandienai.
Hansas pažiūrėjo į laikrodį ant kairės rankos.
-O, matau jau ir laikrodį gavote. Vadinasi jau registruotas. - valiūkiškai nusišypsojo Vladimiras Vladimirovičius.
-Taip.
-Na ir kaip Jums gyvenimas čia?
-Keista. - atsakė sausai ir staiga neįprastai energingai pridūrė. - Patinka, kad nereikia rūkyti.
Vladimiras Vladimirovičius nusijuokė:
-O taip. Man geriausias dalykas čia - kad nereikia eiti išpažinties. Čia ir taip viskas aišku.
Hansas pražvalėjo ir pirmą kartą nuo susitikimo pradžios pats paklausė:
-Sakykite, o kodėl mus, kareivius, paskyrė čia. Maniau, kad degsiu Pragare.
Vladimiras Vladimirovičius pasijuto be galo svarbus, todėl lyg žinovas nutaisė rimtą, susimąsčiusią miną ir prabilo:
-Priežasčių yra daug. Pragare nebėra vietos. Aną savaitę Velnias pasiėmė biuliotenį, nes nusisuko koją - matot, ten labai daug žmonių spirga, nėra net kur kojos padėti.
-Hm... Na, bet vistiek, mes taigi žudėme žmones, o tai baisiausia nuodemė.
Vladimiras Vladimirovičius susiraukė:
-Kokia gi čia nuodėmė? Mums gi liepė tai daryti. Neturėjome kito pasirinkimo. Vaina eta ne igruška, kak skazal moi dieduška.
-Na, bet vistiek. O kodėl ne Skaistykla?
-Skaistykla bankrutavo. Nebuvo kam dirbti ten. O ir žmonių ten mažai teužsukdavo... Šitos vietos atstovai žemėje žmones pradėjo skirstyti tik į dvi rūšis - geri ir blogi. Tų, kurie nėra geri, bet dar įmanoma pataisyti, nebeliko. Skaistykla nedirba jau keletą dešimtmečių... - susimąstęs baigė Vladimiras Vladimirovičius.
-O tada kokie žmonės keliauja į pragarą? - nenurimo Hansas.
-Žudikai, vagys, abortininkai... - Vladimiras Vladimirovičius dar būtų vardinęs, bet Hansas jį nutraukė:
-Abortininkai? Bet abortus moterys darosi, kai nėra kitos išeities. Tai ta pati situacija, kaip ir mūsų.
-Ne. - įsižeidė Vladimiras Vladimirovičius. Nusukęs veidą leido pašnekovui suprasti, kad šita tema - baigta.

[center]*****[/center]

Jie dar ilgai kalbėjosi. Apie viską: debesis, Jį, karą, šitą vietą, Jo įsakymus.
-Nesuprantu aš tų Jo įsakymų... - nusispjovė Hansas.
Vladimiras Vladimirovičius klausiamai susiraukė.
-Na, pavyzdžiui, „Neturėk kitų Manęs, tik Mane vieną“.
-Na? Kas Jums neaišku?
-O Paulių Paulių II tai padarė šventuoju... Jam ir melstis galima. Kodėl tada neturėti kito Jo tik Jį vieną?