Rašyk
Eilės (80517)
Fantastika (2455)
Esė (1640)
Proza (11204)
Vaikams (2768)
Slam (92)
English (1223)
Po polsku (384)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 28 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





kitaip kitaip

Krebždančios pelės trukdo sapnuoti meilę

Šis kūrinys matomas tik autoriaus namuose


Na, štai ir viskas baigėsi. Gal ir ne visai baigėsi, nes aš vis dar galiu kažkaip egzistuoti. Šalta, tarsi pirmą Pasaulio sukūrimo akimrką, kai tik buvo sukurta Žemė, o gal būt ir pats Kūrėjas. Spiginantis šaltis, o man reikia eiti. Per dykvietes, per kalnuotas vietoves, per pelkes. Kur nors į pasulio kraštą.


Tu bėgi, bėgi per šaltį ... Ir šalta tau taip pat lygiagrečiai kaip sieloje, kurią dabar tebeturi, taip ir supančioje aplinkoje. Net alinantis, įtemptas bėgimas nepadeda tau sušilti, nors iš tikrųjų tai nešalta, tik tu žinai, kad turėtų būti šalta, tu taip pat žinai, kad jeigu būtų šalta iš tikrųjų, tai toks bėgimas nepadėtų tau sušilti. Nepadėtų, nes bėgi tu tik mintimis, sapnais ir svajonėmis, tik taip dabar gali klajoti. Vis bėgi, vis tikiesi, kad pabėgsi, nors taip pat žinai, kad negerai nuo kažko bėgti. Ir tau taip šalta ir atrodo, kad jau netoli Šiaurės ar Pietų ašigalis, atrodo, kad prieisi kokią nors tyrinėjimų stotį, rusų ar amerikiečių, o gal prieisi paskutinę stotį ant paties pasaulio krašto.


Įdomu taip keliauti, visa taip nauja, nepatirta. Niekada ir nebūčiau pagalvojęs, kad mintimis galima keliauti taip vaizdžiai, viską taip gerai matyti, nors ir negaliu girdėti, bet už tai labai puikiai jaučiu garsą, jaučiu net kvapus, kurių negaliu užuosti, jaučiu taip aiškai, kad kartais, ir turėdamas uoslę, daug ko nesuuosdavau. Tokie pojūčiai, kai negali nei girdėti, nei liesti, nei užuosti, tik viską matyti labai aiškai, bet nenupasakojamai aiškiau, nė kiek manęs netrigdo, netgi atvirkščiai jaučiu kažkokią nuostabiai keistą harmoniją.


Taip puikiai viską jausdamas ir matydamas tu dabar nesijaudini dėl laiko tekmės, nes jam  jau esi nereikalingas, kaip ir jis tau. Tu vis labiau suabejoji, ar galėjai neskubėti, ar galėjai nelėkti, žinai, kad ne, nes taip jau kartais tau reikėdavo, arba atrodydavo, kad taip reika. Na, žinoma, tu nesiginčysi ir sutiksi su tuo, kad darei klaidų, nes niekam nepavyksta jų išvengti. Tau tik kiek nesava dėl to, kodėl ir dabar taip keistai elgiesi... Tu vis apie tai mąstai, nes žinai, kad negali išsivaduoti iš to keisto jausmo vadinamo: meile. Bet jau dabar tau daug maloniau, būnant tokiame būvyje - būti.


Nors ir turiu daug laiko, bet dažnai kažkur lekiu, nes mylėdamas negaliu nurimti. Dabar jau grįžtu pas save, skubu, skubu aplankyti save, kad ir kažin kur buvau nuklydęs sapnais, svajonėmis ir mintimis, tai dabar taip pat sapnais, svajonėmis ir mintimis grįžtu pas save. Rituosi, bet daug smarkiau negu vaikiškas kamuoliukas, rituosi lyg šėlstanti jūros banga, blaškydama medinius senovinius laivus.


Artėju, artėju prie užmigusio savęs. Ir kuo arčiau rituosi, tuo vis daugėja minčių apie mano meilę, minčių ne tik daugėja, bet kuo arčiau randuosi tuo jos darosi gražesnės.


Nepaisant to, kad tavo mintys, sapnai ir svajonės gražėja, tave pradeda kamuoti klausimai apie meilę. Kai kurie iš jų net kankina tave, nes tu niekaip nesurandi atsakymo į juos... Net dabar.


Pravėrus dvivėres ažuolines duris, nuošalaus vieniemio, kuriame gyvenai, susidaro toks įspūdis it čia būtų kažko ieškota: visur – po lova, spintoje, rašomojo stalo stalčiuose, net veidrodyje stengtasi kažką įžiūrėti. Bet labiausiai į akis krenta daugybė nebaigtų moters paveikslų, kurių kiekviename vis tas pats veidas. Ilgiau pasivaikščiojus po kambarius, pradedi jausti tavo kuždesius, dėl tos ligos, kuria sirgai, junti net tavo kosėjimus. Priėjus paskutinį kambarį ir į jį įėjus, ten išvysti tiesiog ant žemės gulinti tave. Gali pagalvoti, kad tu miegi, bet geriau apžiūrėjus, galima išsigasti, apsisukti, imti bėgti ir šaukti.


Dabar jaučiuosi it amžnas Užgavėnių persirengėlis, nes jau negaliu būti tuo, kuo buvau anksčiau, ir iki šiol man vis dar keista, nes negaliu patikėti, kad ir mirusieji gali mylėti. Pasirodo amžinu miegu miegantys taip pat gali mylėti, ir tik visur krebždančios pelės trukdo sapnuoti meilę, ir jos krebžda ne kur nors kambario plyšiuose, bet vis dar gyvos mano sielos viduje, savo krebždesiais užduodamos man daugybę klausimų ir sugrauždamos pačias gražiausias mintis apie meilę.
2007-11-08 21:43
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-10 12:23
Proza i kas
Daug triukšmo dėl nieko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-09 14:46
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
sląstų reikia
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą