naujoviška marti

      Prieš mane niekas neatsivėrė, tačiau kažko pasidarė žymiai daugiau: tai buvo ir nauji fontai ir nauja faktūra: stiklas buvo nematinis,  pro jį kažką įžiūrėti būtų buvę visai nesunku, jis net didino, durys, nors ir tvirtos, turėjo visas rankenas ir aš turėjau visus raktus, (o jis ne). Tačiau noro bėgti šį kartą nebuvo išvis. Todėl ramiai mėgavausi  visais sūnaus iškrypimais  namuose ir lituanistikos antitendencijomis press’oje. Galite  mane jau sukapoti brangiosios feministės, bet LR kalbos komisijos sprendimas leisti josioms vartoti universalgender pavardžių galūnes man sukėlė raugulį. Taip aš despotas, ir man visiškai pox kas kiek vyksta dainų šventės, bet man nevisvien kai atėjusios marčios, tikiuosi lietuvaitės, vardas bus nuo kiemo laiku Jožikas, Gandžiamery ar Bembis (tai dar pakęsiu), bet kai ta unisex butybė po ilgų, bevaisių - begemalinių (po narkotinės komos ji sugebėtų išbezdėti nebent žalią broilerį ) metų sumanytų tuoktis... Mano sunūs po nemažesnės komos aišku sutiktų. Ir kas tada? Ta lietuvaitė, suplanavusi mano mirtį, turto dalybas, sumanytų pasiimti mano giminės pavardę. Gerai, sutinku Nuograužoms irgi reikia pavardės, bet tik netransformuotos: jei jau tavo vyro pavardė *****as, taik būk miela - *****ienė,  o jei  ****čius, tai - ****čienė; o ne kažkokia ******ė, ar dar geriau *****is. Tai gal po poros metų paprašysite, kad asmens kodas neatskleistų lyties, nes matot komputeriai jus diskriminuoja. O gal būtų ir neblogai jei pasaulis taptų belytis. Įsivaizduokite...
Kriminalistikos statistika: užregistruota 0,5 žmogžudystės ( buvo atliktas kriminalinis abortas (23 sav.)), keletas nusižengimu viešąjai tvarkai (vienas šlapimo nelaikymas,  bandymas platinti tuberkuliozę pasinaudojus čiauduliu ir pan. ) bei 14 žiauriausių nusikaltimų – savižudybių. Komentaras: brangūs gyventojai pranešame teisė žudytis jums buvo atimta 2046 m., ir be to jus tam visiškai neturite priežasčių – pagrindinis akstinas nusikalsti panaikintas. Jus esate nekatrosios giminės atstovas, todėl ko nors prievartauti jums nebereikia, pinigai taip pat nereikalingi, nes jų nėra, nėra ir veikiančių transporto, poliklinikų, vaistinių – todėl greičio negalite viršyti, negalite sirgti nes jūsų genomas sugeneruotas sveikai, o  narkotinėms medžiagoms  jūs nejautrus. Tačiau jei jums dar kyla noras pavogti iš “Parduotuvių” muziejaus akinius nuo saulės – privalote būtinai kreiptis į digitalkomunų biuro, kur būsite prijungti prie potraukių valymo sistemos. Jūsų noras absoliučiai beplaukei galvai suteikti naują įvaizdį yra liguistas ir nepagrįstas – vilioti priešingos lyties jums nebereikia, nes jos nėra, o visą dauginimąsi atliksime už jus:
Su pagarba www.dauginkis.lt


Tačiau kolkas lytis yra, yra ir lytinis potraukis kurį kartais vainikuoja draugystė, meilė ir sakramentali santuoka. O kam pastarosios reikia paklaustų <<penkiolikmetė>> (iš Šiaulių). Galima ir taip gi kruštis, su virablais, kaljanais netgi? GALIMA!
Taip. Galima netgi gyventi triguboj santuokoje tėvų bute, brangioji. Galima ir “marčios” sąvoką taip transformuoti...

Gyvenau kažkada tik atvykęs į Vilnių kaip ir visi studentai bendrabutyje, gyvenau ir Antakalnio mikrorajone, po to sutikau JĄ, atsirado ji, ji, o po daugelio metu dar jis. Dirbau. Todėl dabar sau leidžiu iš savo kambario mėgautis vaizdais į Rotušės aikštę, kurią dažnai myliu labiau nei jas ar jį. (JOS jau nebėra.). bet myliu ir jį, nes myliu jaunystę. O jis myli mane, savo draugus, draugę ir žolę, darožkes ir ratus (bent jau jie taip vadina). O mylisi jie tryse: mano sūnus, jo draugas ir ji, žydiškų bruožų mergička. Nieko keisto. Nieko keisto nejaučiu ir tada kai tai vyksta vienu aukštu aukčiau ar svetainėje, nieko nejaučiu ir kai jis stiklinėmis akimis pradeda pasakoti apie tai kaip jie kuria filmą (apie ką?). Bet vieną sekmadienio rytą mane nupurtė šiurpuliukai.
Jis žydauką atsivedė prieš porą savaičių, sakė, kad ją motina išmetė (nieko keisto, o kodėk tikėjosi kad aš priimsiu, (nes aš myliu tai ko negaliu turėti)). Bet tą laiką jos taip ir nemačiau ir pradėjau beveik ilgėtis jos gražaus telefono ir kvailoko balso. Kai tik pamatydavau ta mergšę, prisimindavau savo JĄ (gerą): ji taip pat nesibodi staipytis prieš mane su kietais speneliais ir sušalusiomis kojytėmis. Plonytė palaidinė ir rankšluostis ant klubų net rėkia: sušildyk, tai taip lengva... paimk mane seni, tai tau už gerumą, lyg nuompinigiai. O gal tai rėkė tik fantazija, bet Polanskio problemų tikrai nenorėjau. Po paskutinių jos maudynių (mano aukšte) ir pasivaikčiojimo prie mano durų  ir praėjo tos minėtos dvi savaitės.
Nuo penktadienio iki sekmadienio ryto muzika netilo. Namai kvepėjo šienu, picomis ir jaunyste. Judėjimas kaip sankryžoje. Bet save bandžiau įtikinti: ramiau, tu juk galėjai nekreipti dėmesio į tankus, o čia tik vaikai, tik vaikučai... iškentėjau. Artėjo vidurdienis. Nors žodis šeima pas mus beveik neegzistavo, bet sandėrio dėsniai jo, kaip mano galvoje egzistavo. Jis suprato, kad šiukšlės nedingsta pačios. Šiukšlės, namuose tapo releatyviomis sąvokomis: viskas kas gulėjo tau po kojomis galėjai vadinti  musaru (gal jie ir mane taip vadina): kojinės, ”vaškuotų” šlakuotų servetėlių krūvos, piramidės iš mini maišelių, šlaunelių kauliukai,  apsisnargliavę vaikigaliai be sąmonės ar kitokios naujosios bangos išmatos (gerai kad kilimas buvo suvyniotas). Viskas ką mačiau per savaitgalį turėjo dingti. Tai buvo jo jurisdikcija ir jis žinojo kuom pažadų nevykdymas galėjo baigtis.
Nusileidęs į apačią išgirdau tvarkos garsus: ūžė siurblys, spiegė čiaupas, traškėjo laužomi puodukai. Virtuvėje virė darbai, sūnus su šleikštuliu veide plovė pamazgose paskendusią “blėkas”, o jo draugas, su kuriom jau nuo 13 dalyjosi vogtomis cigaretemis ar bledžių guoliais, ubavo su siurbliu į taktą. Buitinio triukšmo pripildyta patalpa išgynė mane į svetainę, kur ketinau apžiūrėti turto likučius. Tačiau įėjas užmiršau ko ėjau... mintys nuklydo tolyn į literatūros pasaulį – pamenat Žemaitę (pirmają feministę) ir jos socialinio realizmo kūrinį “Marčia”. Aš tai gerai pamenu, Joną nevaleiką, piktus žmones ir ultra tragiškos lemties Katrę. Taip, sunki ta martelės dalia buvo... tik nedabar.
Ant odinės sofos voliojosi prilipę  prakaituoti žydaukos papai, puliuotose pusiau atmerktose akyse žybėjo ekstazi šypsenėlė, išdžiuvusi žiojojo burna, džisinis  tarpukojis mirgėjo dėmemis.
Ji dar miegojo, vyrai (berniukai) tvarkėsi, o aš stovėjau virš jos. Tai štai ji modernioji MARTI – net ir sapnuose už plotą pasirengusi nu*iulpti...