Sudie

Ir ką ji man primena?..

... ir nuotakos būna tokios pat baltos, taip kvepia, ir saldžios kaip sapnas.
Ir nuotakas taip pat tėviškai saugo, ir įsimyli, ir spaudžia glėby.
Ir nuotakas štai taip didžiai aukština!
Ir į nuotaką remias, kai būna sunku.

   Jos gražios mėlynos akys, vilgomos tirštų ašarų, maldavo paleisti, o jis vis spaudė jos gerklę tvirtomis, mėsingomis rankomis. Raumeningi pirštai lyg rotveilerio nasrai traiškė jos laibą kaklą, o akys liepsnojo staiga užvirusia gyvybe. Pirmoji riba peržengta.

   Pradžioje jie susipyko, kivirčijosi, o tada (velniai žino iš kur) pasimaišė ta keista mintis: „Pasmauk ją! „. Jis nuvijo šią mintį, taip kaip purviną landynės uodą, tačiau uodai turi varginantį įprotį - grįžti. Iš burnos ant jos be perstojo virto tonos riebių žodžių. Bet tą akimirką, kai keista mintis grįžo į galvą, jo žodžiai ėmė trukčioti. Kai kurie žodžiai neteko galūnių. Jo veidas šiek tiek pabalo. Nors ji toliau rėkė kaip rėkusi, jis keletą kartų keistai, lyg išsigandęs, šyptelėjo, o į jos žodžius nebatsakė staugimu. Ji vis rėkė ir rėkė, o jis keletą kartų nusuko savo balstantį veidą. Jo riebūs žodžiai, virto sausais ir be jausmiais. Jis jos nebegirdi - į ausis plūsteli ošiantis adrenalino smūgis. Uodas suleido savo nuodus. Smauk ją!!!
   Vienas. Iš baimės virpanti jo širdis, greitais dūžiais atkalbinėja.
   Du. Jis nebemato, vaizdas liejasi lyg skrendant 400 kilometrų per valandą greičiu.
   Trys. Absoliuti tuštuma ir tyla.
   Keturi. Rankos prilipo prie kaklo...

   Gera. Šilta. Jausmas primena geltoną vaikystę - bandai, vis bandai sulaikyti pūslę spaudžiantį skystį, bet galiausia jis išsiveržia į lovą. Nors supranti, kad tai tragedija, bet darosi šilta, gera, ramu.

   Nostalgija užvaldė euforijoje skęstanti kūną. Gailėstis, liūdėsys, ilgėsys kažko gražaus ir mielo. Jis jau nebegirdėjo aukos maldavimų ir verksmo, tik matė jos lūpų niuniuojamus garsus. Pažvelgė į jos akis.
   Ah... mėlynos... tokios gilios... taip mylėtos akys... Tiek kart globotas kūnas. Kiek akimirkų, kiek juoko ir ašarų dalinosi su šiuo kūnu... O dabar šitas kūnas nyksta. Nyksta jo rankose...
Tiksi sekundės ir artėja paskutinė riba. Mintis ją paleisti, taip ir nepasirodė.

   Jos akyse sublizgo dar viena ašara. Akys prisimerkė.
   Ah... toks šiltas, liūdnas ir mylintis žvilgsnis... Taip gera su ja! Taip jauku! Ji jau nebešaukia... ah...
   Jos mėlstančios, minkštos lūpos palietė jo įtemtą ranką - paskutinis „Sudie“. Ryt, kai pabus, jau nebebus jos alsavimo. Nebebus jos žvakių šviesoj skambant Lenonui. Nebebus jos kai sninga. Nebebus jos, kai reiks pasiguost. Štai ji dabar iškeliauja. Pabučiavusi ranką, suspaudė ašarotas akis. Ribų nebėra.

   Dabar verkė jis. Iš ledinių akių degančiais skruostai riedėjo sūrus skystis. Jis paleido kūną, o šis susmuko prie jo kojų. Žiūrėjo ir pats sau mintyse be perstojo kartojo frazę: „Ji niekada nebegrįš! „. Šie trys žodžiai kėlė gilų, širdį dusinantį, skausmą. Tačiau jis vis kartojo ir kartojo, ta skaudančią frazę. „Ji niekada nebegrįš! „. Sutelkia mintis ir suvokia - ji niekada nebegrįš!
   Susmuko greta kūno ir vėl - „Ji niekada nebegrįš! „...
   Tai tęsėsi gerą pusvalandį.

   Atsistojo. Pažvelgė į kritusią praeitį. Nužvelgė jos bragų kūną. Pagarbiai patylėjo, mintyse atsisveikino. „Gyvensiu šia diena. Sudie. „, - prisiekė. Nuėjo laukinių durų link, atidarė ir išėjo, tvirtai jas užverdamas. Sudie.