Amžinieji namai

Žiema... Kur tik pažvelgsi balta balta,
                Ir toliai Rojaus begaliniai,
                Čia saulė skaisčiai šviečia, niekam čia nešalta,
                Nes amžina ugnis rusena mylinčio krūtinėj.

                Čia giesmės ir aidai vargonų,
                Išlaisvina mus amžiams nuo žemiškų skausmų,
                Štai gavom atpildą ir dosnų, ir malonų,
                Nebereikės kentėt mums Pragaro sausrų.
             
                Užgieda choras, drąsiai uždainuoja,
                Orkestras suskamba didingai, pakiliai,
                Juk laikas čia sustojęs, niekas metų neskaičiuoja,
                Tad ko man graužtis - išsekę ašarų ir skausmo šuliniai.

                O laikinumas - laikinas, žmogau,
                Platusis okeanas juk priglaudžia išvargusias upes,
                Štai prieš savas akis, nuo kalno, aplinkui aš matau,
                Nepasibaigiančias, vingiuojančias ir vinguriuojančias,
                Dausų gatves ir gatveles.