Angele,

Kai išauš, tu parnešk iš gimtųjų laukų baltą žiedą laukinės ramunės,
Kaip vaikystėj tau nešdavau tėvo ruginės duonos ir motinos semto vandens, -
Tegul sprogsta granatų šimtai, tegul priedangos dega ir griūva:
Smūgio šaltis staigus nepalauš, nesukaustys manęs.
Gal tik pievų tyla glostys mano pavargusį veidą,
Kai gulėsiu sušaudytas ant nebylių akmenų.
Paskutinė kareivio malda, kurią lūpos prieš mirtį išleidžia,
Vis blaškysis, nerasdama tolstančio dievo namų.
Tu tada man parnešk iš gimtųjų laukų baltą žiedą laukinės ramunės,
Tokį baltą, kokių vainiku papuošta mylimosios galva, -
Tegul smingančių kulkų šimtai drasko ir degina kūną,
Nes mirtis, kvepianti paraku, man vis tiek bus švelni ir lengva.
____________________

O jei rytas išauš per vėlai,
Nes ir taip juk gvenime būna,
Ant nežinomo kapo padėk
Baltą žiedą laukinės ramunės.