Kaltė ir nekaltumas. 2 veiksmų drama

VEIKĖJAI
Dailininkas LIUDAS VAKARIS
Buvusi Liudo žmona FABIJOLĖ (FABIJA)
Prokuroras ROKAS BRIGAS
UGNIUS
AGNĖ
VAIKINAS


I VEIKSMAS

Dailininko dirbtuvė. Netvarka. Daug paskubom primargintų popieriaus lakštų. Pusiau uždengtas molbertas. Liudas, ilgai žvelgęs nemirksinčiomis akimis į lubas, keliasi nuo sofos, ima ąsotį, geria, apsišlaksto galvą, kaičia kavinuką, rankioja lapus, tyrinėja eskizus, glamžo juos, mėto į šiukšlynu paverstą kampą… “Šūdas… šūdas… šūdas…”  Įsipila stiklelį, išgeria, dar įsipila… “Po šimts velnių, kiek mėšlo…”  Sėdi  susigaužęs. Pauzė. Į duris pasibeldžia Agnė.

LIUDAS. Uždrausta! (Agnė įeina) Kur buvai vakar? (Pauzė) Ko neatėjai?
AGNĖ. Negalėjau…
LIUDAS. Negalėjau… Kaip paprasta… Tiesiog genialiai paprasta… Tu pozuotoja, moku už tai pinigus, ne šiaip kokia nors kekšė… Aš laukiau, tiek nedaug buvo likę, tik viena kita linija, paskutiniai potėpiai… O tu neatėjai… Nebėr, viskas iš naujo… Po velnių!..
AGNĖ. Prašau nesibart…
LIUDAS. Prieik. Arčiau. Arčiau šviesos…Tu šiandien nebe ta, kurią tapiau… Ar supranti, kad visa, ką dariau, nebetenka prasmės, nes tu nebe ta… Ir ne šiaip nebe ta, tu iš esmės nebe ta… Tavo spalva, gaivi, žavi, nenusakoma, virto, atleisk, senos mazgotės spalva… Tu mane sužlugdei, mergše, taip, taip, sužlugdei: jeigu būtų pavykę ją nutapyt, gal tas nususęs dailininkėlis rytoj būtų genijus, milijonierius, o žmonės melstųsi prieš jo paveikslus… Užsičiaupk, tylėk, užsiimk burną, kauk iš visų jėgų, tačiau tylėk, tavo spalva paženklinta mirtim, ji tokia negyva, kad aš juntu lavono kvapą, iš tolo juntu… Man nereikia lavono, aš netapau lavonų, man reikia gyvybės, jaunos, karštos, pulsuojančios… Mergše, ką padarei, tu nužudei mane, ir nepradėk bliaut, nepakenčiu isterijų, tu nužudei mano idėją… Galbūt tai buvo tik idėja fix, bet tai buvo idėja, mano gyvenimo viltis ir stebuklas,  prasmė ir auka, ir visa tai tu sunaikinai… Tu galėjai tapti tobuliausiu Sutvėrėjo kūriniu, bet tapai lavono kvapą skleidžiančia mazgote. Nebliauk, nebliauk, tu nekalta, baisus likimas renkasi  aukas, nepaisydamas jų bliovimo…
AGNĖ. Žuvo Mantas…
LIUDAS. Tu nužudei ir jį?
AGNĖ. Taip nesakykit.
LIUDAS. Bent aš jo tai tikrai nežudžiau.
AGNĖ. Nebūkite toks tikras.
LIUDAS. Gal išprotėjai? Aš jo nepažįstu.
AGNĖ. Kažin.
LIUDAS. Ką dar sugalvosi!
AGNĖ. Nieko sugalvot nereikia. Reikia tik prisimint… Vėlyvą vakarą… Pozuojančią mergaitę aktui su raudonu šaliu. Štai čia, šitame krėsle… Ir vaikinuką, kurio tu niekaip neįstengei iškrapštyt iš medžio… Štai už  šito lango… Nuo tos šakos…
LIUDAS. Tai buvo jis?
AGNĖ. Tai buvo Mantas.
LIUDAS. O tėvai, policija ar žino?
AGNĖ. Aš abejoju, ar jiems reikia žinot. Gal tai vien mūsų reikalas.
LIUDAS. Tai kokio bieso nori įvelt mane?
AGNĖ. Jūs – irgi mūsų.
LIUDAS. Cha cha! Nuo kada penkiadešimtmetis krienas tapo pacanų šutvės įkaitu?
AGNĖ. Jūs turite sūnų?
LIUDAS. Aš turiu sūnų!.. Bent jau gyvenime tokio padaro tikrai nesu matęs. Sugalvotum ką nors pikantiškesnio, panele.
AGNĖ. O Ugniaus vardas nieko ponui Liudvikui nesako?
LIUDAS. Ugnius… Ką jis man gali sakyti?.. Ogi ničnieko. Kaip ir daugybė kitų vardų.
AGNĖ. Paimkit veidrodį, pažvelkit į šį foto… Palyginkit… Ar vis dar    nieko?
LIUDAS. Tu mane stebini.  Cirozės užkamuotas  plikšis ir žydinti jaunystė… Kas gali būti bendra?
AGNĖ. Maniau, kad dailininko žvilgsnis pastabesnis… O antakių lankai, akių spalva, ryškiai nubrėžtos lūpos?.. Nieko?.. O…
LIUDAS (nutėkšdamas veidrodį, kuris subyra į šukes). Nieko! Nieko!.. Ir baik, po velnių, mane tardyt!
AGNĖ. Mantas rašė nuostabius eilėraščius… Kažkas nušovė… Manau, Ugnius…
LIUDAS. Snargliavimosi metais mes visi poetai, ir aš rašiau…deja, neatsirado, kas nušautų. Tai ką, iš to turiu daryt tragediją?
AGNĖ. Tiesiog neišmanau, kaip pasielgti… Mantas ant lauko liko…
LIUDAS. Reikia parvežt.
AGNĖ. Kažin, ar jis tuo apsidžiaugtų.
LIUDAS. Ten pat užkast?
AGNĖ. Aš nežinau, aš nieko nežinau! Žinau, kad jis nebijojo mirti.
            “Aš – jaunas kaip žėrinti saulė žvaigždynuos,
    Platus kaip beribė erdvių sutema,
      Per amžius nemiręs, per amžius negimęs
      Skambėsiu visatų aistria sonata. ”
      Mantas žinojo, kas jam gresia, jei neatsisakys manęs…
LIUDAS. Ar tu žinojai? 
AGNĖ. Žinojau…
LIUDAS. Ir nieko nedarei, kad to neatsitiktų?
AGNĖ. Aš viską dariau, kad tai atsitiktų! Mane tartum kas vedė už rankos. Daryk tik šitaip, tik šitaip. Nors širdis sakė stok, ten neik, bet aš vis tiek ėjau… Net ne ėjau – aš bėgte bėgau… Kaip į liepsną… Ir štai dabar…
LIUDAS. Kur tas Ugnius?
AGNĖ. Kažkur bastos.
LIUDAS. Galėtume surasti?
AGNĖ. Turbūt. Tačiau su juo kalbėtis aš nenoriu. Negaliu…
LIUDAS. Aš pasikalbėsiu.
AGNĖ. Kam? Juk vis vien  jau nieko nebepakeisi…
LIUDAS. Reikia. Jeigu tai Ugnius. Išsiaiškint. Kad daugiau kvailysčių neprikrėstų. Kaip suprantu, tu nemažai žinai, gal ir svarbiausia liudininkė?.. Pagal kriminalų standartus tokių personų atsikratoma.
AGNĖ. Ugnius to nepadarys. Jis myli mane. Aš jam vienintelis vertingas daiktas. Be to, jis žino, kad aš jo neįskųsiu. Nėra prasmės.
LIUDAS. Tai nebe tas žmogus, kuris myli, tai žmogus, kuris ką tik nužudė. Tokių žmonių egoizmas neišmatuojamas. Jų psichika nestabili, veiksmai nenuspėjami. Jis turi būti sulaikytas. Geriausia, jeigu pasiduotų pats.
AGNĖ. Jis nepasiduos. Ir kodėl jis turi pasiduot, jei nieks negaudo?
LIUDAS. Kol dar negaudo.
AGNĖ. Nesuprantu.
LIUDAS. Todėl, kad nuo savęs nepasislėpsi.
AGNĖ. Kalbam apie sąžinę? Cha cha. Leiskit nusijuokti. Kažkokie pasenę paistalai… Ką nori klausk, kiekvienas pasakys. O Ugnius… Jį sąžinė užgrauš, jei nepasieks, ko geidžia.
LIUDAS. Sykį išlįs. Numirėliai visada išlenda. Kad ir kaip juos užkastum. Jei prokurorai užuos slepiant žmogžudystę, bus per vėlu. Nemanau, kad kalėjime šis  gležnas veidukas pagražėtų…
AGNĖ. Aš nežinau, ką man daryt…
LIUDAS. Klausyt manęs ir neužsiimt saviveikla.
Prie durų prieina Fabija. Kiek pasiklausiusi žengia į vidų
FABIJA. O, ne laiku? Prašau atleisti, bet turėsiu sutrukdyti. Liudai, reikia pasišnekėti…
LIUDAS. Apie ką?
FABIJA. Be pašalinių.
LIUDAS. Agnė – ne pašalinė.
AGNĖ. Galiu išeit.
LIUDAS. Sėsk ir sėdėk. (Pauzė) Kalbėk, Fabijole…
FABIJA. Negaliu, negaliu prie jos. Suprask…
LIUDAS. Tada nekalbėk.
FABIJA. Kodėl tu vis stengies mane pažemint, Liudai?
LIUDAS. Spėjai pamiršt, ką esi man iškrėtus? Ir jei aš dar tvardaus, turėtum tik džiaugtis…
FABIJA. Aš ir džiaugiuos, meile mano… Džiaugiuos, kad prieš kiekvieną mergšę žemini… Kad  tyčiojies, kad niekini… Džiaugiaus, kai pjaustei mano portretus, kai šmeižei teisme, kai nemokėjai alimentų, kai girtas laužeis į butą, grasindamas užmušt… Kiek daug džiaugsmų esi suteikęs, mano  vyre!
LIUDAS. Baigei?
FABIJA. Nors nebaigiau, bet gali nebesitvardyt.
LIUDAS. Žinai, kas tu? Pati tikriausia furija… Furija!..
FABIJA. Furija, kuri užaugino tavo sūnų, supliuškęs  genijau. Kuri maitino, rengė, gydė. Ar žinai, rūpestingasai tėveli, kiek naktų toji furija praleido prie tavo vaiko lovos, kiek pinigų išleido? Gražiausius jaunystės metus paaukojo...
LIUDAS. Mano vaiko…Kuris ir šiandien nepažįsta savo tėvo…
FABIJA. Taip. Aš pasiekiau. Per teismą. Kad atribotų tave. Ir šiandien tuo didžiuojuos. Pažiūrėk į save! Ką iš tavęs padarė alkoholis, silpnavali. Šiurpas nukrečia vien pagalvojus, kad mano vaikas galėtų virsti tokiu griuvena.
AGNĖ. Jūsų vaikas, kaip numanau, poniute, vardu Ugnius?
FABIJA. Ugnius.
AGNĖ. O aš – Agnė. Gražiai dera, ar ne? Ugnius ir Agnė.
FABIJA. Nepasakyčiau. Tu daili, tiesa, tačiau ne manojo berniuko skonio. Tuo labiau ne mano. Ir mūsų sluoksniuose yra dailių panelių…
AGNĖ. Gal jūs ir neklystat, poniute. Girdėjau, kažkur išvykę buvot… Kada grįžot?..
FABIJA. Popietiniu reisu. Iš Bahamų.
AGNĖ. Ir kaip ten? Smagiai pasidulkinot?
FABIJA. O žinai, kad visai nieko. Manasis donžuanas, chi chi, dar visai neblogas gaidys…
AGNĖ. O kaip višta? Ar nieko nepastebėjo grįžusi į gūžtą?
FABIJA. Mergiūkšte!.. Dabar man viskas aišku… (Rausiasi po rankinuką, ištraukia mobilų telefoną, žvilgteli, meta atgal) Gyvatė… Išsikrovęs…  Liudai, kur tavo telefonas? Kur telefonas, vėpla?
LIUDAS. O kam tau telefonas?
FABIJA. Skambint. Policijai. Ši mergšė apvogė mūsų butą.
AGNĖ. Prašau. Galiu paskolint nokiją. Naujausias modelis. Su veideliu. Bet įspėju: policijos komisaras – mano tėvas.
FABIJA. Išnešė, bjaurybės, viską išnešė… Kiek kartų sakiau Ugneliui: nerodyk širdies –  apgaus, prispjaus… Tu, prakeikta mergše, už viską atsakysi… Tuoj pat!..
AGNĖ. Tik vienas klausimas, ponia Fabijole, ar savo patalą sugrįžusi matei? Gal ir pačiupinėjai? Ak, dar nespėjai? Na nieko tokio – parėjusi pačiupinėsi… Truputį pažaidėm… Su tavo Ugneliu…
FABIJA. Nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu!.. (Rauda, pauzė) Atleisk, jei gali, Liudai… Mane taip sukrėtė… Grįžtam – butas nusiaubtas, Ugniaus nėr… Ant komodos raštelis: “Brangioji Mamyte, išeinu, nežinau, ar kada sugrįšiu, atleisk, už viską atleisk, ką blogo Tau esu padaręs. Mamyte, kai tu skaitysi šias eilutes, aš jau būsiu peržengęs rubikoną ir kelio atgal nebebus, ir niekas nebegalės man padėti. Patėvio neprašyk, kad manęs ieškotų, nes tai mane tik pražudys; jei pareisiu, tai pareisiu pats…” (Pauzė)  Jis pareis… O jeigu nepareis? Gal jau nė gyvo nėr… Liudai, aš neturiu  daugiau į ką kreiptis. Tu vienintelis… Patėvis tik apsidžiaugtų, jei kokia nelaimė vaiką ištiktų. Juodu kaip šuo su kate. Aš apgailestauju dėl savo elgesio. Liuduk, juk buvo ir tikros meilės dienų. Ir mudviejų berniukas – tikros meilės vaisius. Mudu tada visą  mėnesį mylėjomės niekur neišeidami. Tiesa, tu išeidavai – parnešti kagoro, dešros ir šokolado. Sugrįžęs vėl puldavai į mano meilės glėbį… Skurdoka tavo dirbtuvė mums buvo tikras rojus… “Mamyte, kai tu skaitysi šias eilutes, aš jau būsiu peržengęs rubikoną, ir kelio atgal nebebus, ir niekas nebegalės man padėti…” Kur tas rubikonas, Liudyti? Na nesikaprizink…
AGNĖ. Smegeninėj, poniute.
FABIJA. Kur? Kur?
AGNĖ. Makaliūzėj.
FABIJA. Ką tai reiškia?
AGNĖ. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad,  peržengus visas padorumo ribas, įtikinėti, jog esi skaisti, tiesiog absurdas.
FABIJA. Aš nesakau, kad esu skaisti. Tai tikrai būtų absurdas. Tačiau aš sakau, kad esu moteris, kuri kartais iš didelės meilės pridaro ir kvailysčių. Taip, aš palikau Liudą, išėjau pas kitą, bet mylėjau jį ir tebemyliu.  Kai gimė mano Ugniukas ir reikėjo rinktis – skurdas ir valkatos dalia ar padorus, aprūpintas vaiko gyvenimas, aš pasirinkau… širdim ir prisiminimais išlikdama su savo meile…
LIUDAS. Kaip ten su ta meile, bala nematė. Ir suk ją devynios. Kas mirė, to nebeprikelsi. Verčiau papasakok apie mūsų vaikiną.  Kaip jam sekas? Regis, šiemet turėjo sueiti septyniolika?
FABIJA. Suėjo. Aštuoniolika. Iškaulinau iš patėvio sportinę Tojotą. Būdavo, ir anksčiau dienai kitai dingdavo iš namų. Bet apie jokius rubikonus nekalbėdavo. Sugrįždavo. Peralkęs, pajuodęs, nusikalęs, bet  sugrįždavo...
LIUDAS. Sugrįš ir dabar…
FABIJA. Ir ko jam trūko? Rengėsi kaip norėjo, valgė ką norėjo, kišenpinigių negailėjom… Kas tas rubikonas, Liudai?
LIUDAS. Tai upė. Italijoj.
FABIJA. Italijoj? Aš nieko nebesuprantu.
LIUDAS. Romos karvedys Julius Cezaris, grįždamas iš užkariautos Galijos, įsakė savo kariams pereiti Rubikoną ir pulti  Pompėjaus valdomą Romą. Įsakymas buvo įvykdytas, Pompėjus nugalėtas, ir Cezaris tapo imperatorium.
FABIJA. O kuo čia dėtas Ugniukas?
LIUDAS. Rubikono upe ėjo Romos valstybės siena. Cezaris sulaužė įstatymą, kuris draudė karo vadams per savo valstybės teritortiją vesti kariuomenę. Matyt, ir Ugnius jaučiasi  sulaužęs kažkokį  labai svarbų įstatymą…
FABIJA. Liudai, tu žinai, neapsimetinėk. Ką jis padarė?
LIUDAS. To pasakyt aš negaliu, Fabi. Nežinau. Neturiu jokių konkrečių įrodymų.
AGNĖ. Aš žinau. Turiu ir įrodymų.
FABIJA. Maldauju, Agnute…
AGNĖ. Nereikia, ponia. Tai per daug baisu, kad galėčiau lengva širdim pasakyti…
FABIJA. Jis ką nors?..
AGNĖ. Gal jis ir ne ką nors. Bet žuvo jo kursiokas Mantas.
FABIJA. Ačiū Dievui. Jis toks jautrus, toks geras vaikas…
AGNĖ. Mantas irgi galėjo gyventi.
FABIJA. Ar aš ką pasakiau ne taip?
AGNĖ. Tiek to. Blogiausia, kad daug kas matė Ugnių turint ginklą. Ir jeigu kils įtarimas ir ekspertai parodys, kad lemtinga kulka išlėkė kaip tik iš jo vamzdžio, Ugniui bus nelengva pasiteisint.
FABIJA. Betgi tuo ginklu galėjo bet kas pasinaudoti. Jis buvo toks patiklus…
AGNĖ. Žinoma. Draugų jam netrūko…
FABIJA. Kiek kartų jam sakiau: nedraugauk su bet kuo, rinkis mūsų aplinkos berniukus, tai ne – žiūri, jau  koks valkata prisiplakęs… Ir mergos kaip širšės prie medaus lipo, per jas irgi  vaikui gyvenimo nebuvo, apie mokslus nė nekalbu…
AGNĖ. Bet ir širšinėlis nevengė po žiedelius pasismagint…
FABIJA. Esu su daktarais kalbėjusi, sako, nieko blogo, daug blogiau, jei susilaikys – gali ir protas susijaukti…
AGNĖ. Pataikėt, ponia, kaip pirštu į akį. Tačiau atsitinka, kad tas protas, kaip sakot, susijaukia ir dėl to, kad vaikinas patiki, jog jam viskas leista, kad jam leista peržengti rubikoną… Kitiems neleista, o jam leista… Ir niekas tavęs nenubaus, nes tau leista…
FABIJA. Tu nori pasakyt, kad Ugnių mes per daug lepinom?
AGNĖ. Aš nežinau, per daug ar ne per daug. Bet žinau, kad tas berniukas, kuris išdrįso mylėti Ugniui patikusią mergaitę, žuvo…
FABIJA. Sakei, kad Ugnius dėl to nekaltas.
AGNĖ. Tačiau yra liudytojų, kurie girdėjo, kaip vaikinas grasino. Ir ne šiaip grasino, o su pistoletu rankoj.
FABIJA. Kas tie liudytojai?
AGNĖ. Viena iš jų tai aš.
FABIJA. Agnyte… Man regis, kad mudvi galime susidraugauti… Užsakysiu bilietus. Į  “Traviatą”. Ar mėgsti  operą?
AGNĖ. Nelabai…
FABIJA. O ką tu mėgsti? Koncertus?.. Violončelę? Smuiką?
AGNĖ. Aš labiau mėgstu zooparką.
FABIJA. Zooparką? Keistas skonis. Fui, juk ten taip dvokia…
AGNĖ. Užtat kokių žavingų eksponatų ten yra.  Kad ir makakos… arba stambiosios reptilijos…  arba smulkiosios, pavyzdžiui, chameleonai.
FABIJA. Agne, tu nuostabi. Juk tai mano, mano mylimiausi gyvūnėliai… Reptilijos… makakos… chameleonai…
AGNĖ. Ponia Fabija, jūs nepakartojama. Aš žaviuosi jumis.
FABIJA. O mano Liudas niekada nėra taip pasakęs. “Aš žaviuosi jumis…” Jeigu bent sykį būtų taip pasakęs, aš jam visas nuodėmes būčiau atleidus, iš paskos kad ir į pragarą būčiau ėjus… Tu nė nenutuoki, kokią puikią draugužę turi, Liudai. Kas tie kiti liudytojai, skaistute?
AGNĖ.  Pora reketo specų.
FABIJA. Jie tiria reketo bylas ar reketuoja?
AGNĖ. Reketuoja.
FABIJA. Gal ir koordinates žinai?
AGNĖ. Deja.
FABIJA. Ne problema. Rasim, kas užsiims.
LIUDAS. Fabi, a, gal jau pasišnekėjom?
FABIJA. Išvarai…
LIUDAS. Na ne. Bet laukia darbas. Reikia užbaigt paveikslą.
AGNĖ. Ponia Fabija, jei dar ko pageidaujam, tai sakykit, ir skiriamės.
FABIJA. Liudyti, pabučiuok mane… (Sušniurkščioja) Gal ir iš tikro kartais elgiaus kaip furija, tačiau vaikui apie tave nesu nė pusės blogo žodžio pasakius. Kaip tik priešingai… Ugnutis dar mažas labai skaityti pamėgo. Ketverių pradėjo. Visas pasakas pervaręs. Visas istorijas apie didžiuosius kunigaikščius. Paskaitys, atbėgs su knyga rankoj, rodo paveikslą – mama, ar mano tėtis panašus į šitą? Jei pasakai panašus, vaikelis pabučiuoja paveikslą, apsikabina – ir aš toks būsiu, mama…
AGNĖ. Pone Liudai, na nebūkit stuobrys… Aš jus pabučiuosiu, ponia… Na ko? Nubraukit ašarėlę, ir pirmyn. Gyvenimas, kaip matote, puikus.
FABIJA. Aš taip jus myliu…
AGNĖ. Ir mes tave mylim. Adje. 
(Fabija išeina)
AGNĖ. Visai maloni moteris…
LIUDAS. Kol įvaryta į kampą…
AGNĖ. Važiuojam pas Mantą?
LIUDAS. Taip, važiuosim. Gerai atsimeni tą vietą?
AGNĖ. Didelis miežių laukas. Pamiškėj.
LIUDAS. Reikės palaukti, kol pritems…
AGNĖ. Kodėl? Gyventojų arti nėra.
LIUDAS. Nežinai, kas kada kur gali išdygti.

Scenovaizdis keičiasi. Tamsu. Galbūt teka mėnulis. Visu balsu čirškia griežlės. Pasišviesdami žibintuvėliais, artinasi Agnė ir Liudas
AGNĖ (stabtelėjusi). Nebėra… Aš jį čia, čia palikau… Tais šiaudais pridengiau ir palikau… Va, ir kraujas…
LIUDAS. Drabužiai… Manto?...
AGNĖ. Manto…
LIUDAS. Kodėl jį nurengė?
AGNĖ. Aš nežinau…
LIUDAS. Šliužė… Kažkas jį nutempė…
AGNĖ. Viešpatie, jį tempė nuogą… Per tokią šiurkščią žemę… Atleisk, Mantuk…
LIUDAS. Ne vieno būta… Visas ruožas ištryptas… Butelis… Nuo šnapso… Ką tasai Ugnius mėgo?
AGNĖ. Konjakus.
LIUDAS. Metaksą?
AGNĖ. Irgi.
LIUDAS. O draugeliai?
AGNĖ. Tie – kas pasitaikys.
LIUDAS. Tai gali būti jie?
AGNĖ. Tai jie.
LIUDAS. Ir Ugnius?
AGNĖ. Taip.
LIUDAS. Laukas baigės. Pėdsakų nebėr. Ką darom?
AGNĖ. Ieškom toliau.
LIUDAS. Miške? Ar ne per daug klaidu?
AGNĖ. Ne per toli yra Manto pamėgta aikštelė. Ten jis medituodavo… Yra prasitaręs, kad norėtų būti ten ir palaidotas.
LIUDAS. Ar Ugnius tai žinojo?
AGNĖ. Tikriausiai ne. Bet nujausti galėjo. Jis nėra toks, koks dedasi. Jis gali būt ir geras, ir jautrus, ir netgi kilnus. Deja, viską nustelbia savimeilė ir kvailas užsispyrimas.
(Naktiniai miško garsai)
LIUDAS. Sakai, nujausti galėjo…
AGNĖ. Galėjo. Berniukai neblogai viens kitą pažinojo. Nuo pirmųjų klasių kartu. Kadaise buvo laikomi neišskiriamais draugais. Ir  patys taip manė. Kol kelią perbėgo juoda katė. O ta juoda katė buvau aš… Abu mane įsimylėjo…
LIUDAS.  O tu?..
AGNĖ. Ar aš buvau įsimylėjus?.. Nežinau. Tikriausiai ne. Man daug bernų patiko. Dar daugiau tiesiog pakęsti negalėjau. Dėl jų šiurkštumo ir nevalyvumo. O Ugnius iš tolo madingiausiais dezais kvepėjo. Kasdien išsiprausęs, šviežias, spindintis… Plaukimo rekordininkas… Turtingi tėvai… Mergos iš proto ėjo… Negi nusileisi?.. Keletą sykių į pasimatymus nuėjau, negrioviau iliuzijų, vaikinas  ir išskydo… Ir taip išskydo, kad ir sutirštint nebeįstengiau – arba duodi, arba nudedu, sako. Daviau, niekur nedingsi. Gal čia ir padariau klaidą. Ugnius pasipūtė, ėmė persekiot, dažniau reikalaut glamonių, skelbt ultimatumus, diskotekose nebepaleido nė per žingsnį… Mantas kaimynystėj  gyveno. Tylus mielas vaikinukas. Aš juo nesidomėjau. Ir jam aš, kaip tada atrodė, mažai rūpėjau. Užkalbintas nudelbs savo rudas vyšnias, pastovės, patylės, ir tiek. Bet kartą nueidama kažkaip nejučia atsigręžiau… Atsigręžiau ir vos neišvirtau – taip juodai liepsnojo Manto akys…  Širdis sukunkuliavo, pritrūkau oro, jis nusisuko ir pabėgo… 
LIUDAS. Ša… Paklausom…
AGNĖ. Ugniaus balsas…
LIUDAS. Einam arčiau…
(Pauzė. Dunksi kastuvas, šliupsi pilamos žemės . Tyla)
UGNIUS. Po velnių, aiškiai per trumpa. Nekiši dvilinko.
VAIKINAS. O koks jam skirtumas?
UGNIUS.  Ogi toks, kad jis – mano draugas, ir tau aš moku.
VAIKINAS. Gal pirma pabandom?
UGNIUS. Nenervink.
VAIKINAS. Paduok šnapsą.
UGNIUS. Nori likti duobėj?
VAIKINAS. Nu nu... Žiūrėk, kad pats neatsidurtum.
UGNIAUS BALSAS. Tai dirbk.
(Pauzė)
LIUDAS. Ugnius – kuris prie duobės?..
AGNĖ. Aha.
LIUDAS. O tas kitas kas?
AGNĖ. Iš kažkokios mafijos. Sako, brigadų. Jie ten kažkaip sutaria.
LIUDAS. Ugnius su mafija?
AGNĖ. Su paslaugiais berniukais…
LIUDAS. Manto nematyt…
AGNĖ. Kur nors tamsoj…
(Pauzė}
UGNIUS. Bus gerai. Lipk lauk. Nudengiam.
VAIKINAS. Sustingęs bliacha… Ką su ranka? Ar taip ir palikt atsikišusią?
UGNIUS.  Gražiai prilenk ir privyniok.
VAIKINAS. Nepasiduoda. Jei reikalas, galiu nulaužt.
UGNIUS. Kliunki, katron pusėn lenki!
VAIKINAS. Katron, katron… Reikėjo dar palaukt, kol taip sutems, kad ir akis išsibadysi…
UGNIUS. Patylėk. (Pauzė)
VAIKINAS. Gal išgeriam? Bus kaip ir pakasynos.
UGNIUS. Gerk.
VAIKINAS. O tu?
UGNIUS. Aš savo pabaigiau…
VAIKINAS. Imk mano.
UGNIUS. Nenoriu… Atsigėriau…
VAIKINAS. Imk, imk.
UGNIUS. Kiek tau sakyt! Atsigėriau!
VAIKINAS. Neatrodo…
UGNIUS. Baigsi tu kartą pliurpt ar ne?!
VAIKINAS. Gerai jau gerai…
UGNIUS. Užkask.
VAIKINAS. Taip paprastai paimt ir užkast?.. . Sakei, kad draugas…
UGNIUS. Šunvote tu subinėj, dar karktelsi – nudėsiu!
Dunksi pilamos žemės
AGNĖ (sunkiai tramdydama verksmą). Man baisu… Einam iš čia, einam…
LIUDAS. Agne, gal žinai… Ar Ugnius nešiojasi ginklą?..
AGNĖ. Nieko nežinau ir nenoriu žinoti…
LIUDAS. Nusiramink.
AGNĖ. Kaip man nusiramint… Mantuką užkasa…
LIUDAS. Jokios ašaros nebepadės.
AGNĖ. Tai kas padės? Kas?..
Sutreška laužiama šaka
UGNIUS. Kiek tu dar čia gali trainiotis!..
VAIKINAS. Užmaskavau.
UGNIUS. O dabar dink! Dink, sakau!
VAIKINAS. O tu dar nevažiuosi?
UGNIUS. Ne tavo reikalas.
VAIKINAS. Jeigu tave čia  suras prakiurdinta makaule, bus ne kas… Sekliai netruks ir prie  Brigados prisikasti…
UGNIUS. Man tas mažiausiai rūpi.
VAIKINAS. Todėl kad skystakiaušis.
UGNIUS. Nori pistoleto? Prieik, pasiimk…
VAIKINAS. Brigada žino, kur aš. Taip kad…
UGNIUS. Cha cha… Žino kur, bet nežino koks.
VAIKINAS. Nedurniuok.
UGNIUS. Dedi į kelnes?
VAIKINAS. Maždaug.
UGNIUS. Tai dedi ar nededi?!
VAIKINAS. Dedu, dedu!
UGNIUS. Duosiu patarimą, neskystakiauši… Kol nepridėjai, nusimauk…Taip bus higieniškiau… Nusimauk, nusimauk… Dabar nusisuk ir eik… Marš, marš! Bėgte!
Nutraška bėgančiojo žingsniai
UGNIUS. Na va, ir rubikonas peržengtas… Tabu sulaužytas: tu – žmogžudys… O gal iš tikro? Prakiurdyti makaulę – ir tamson?.. Kiek daug problemų išsispręstų…  Nereiktų veidmainiaut, meluot kas žingsnis… Nereiktų kinkų drebinti išvydus farą… O tardymai, o teismas, o kaliūzė?.. Akistatos, kankinimai, patyčios… Vienu gaiduko trakšt užbaigtum viską. Ar viską? O tenai? Ar tik juoda tamsa ir amžina tyla, kurion smegte prasmenga visa, ką pridirbęs? Reinkarnacijos,  skaistyklos, pragarai – ar tai tik naivios pasakos tamsuoliams? O jeigu ne? Jei Paskutinis teismas vis dėlto yra ir ten pareikalaus už viską atsakyti, tai gal geriau kad čia, žmonių teisme?.. Na ne. Kaip ten, dar nežinai, o čia – kaip dieną aišku: būsi supakuotas… Laikykis, katine! Sudie, Mantuk, nepyk, kad taip išėjo… Prisiprašei – buvai įspėtas… Ir Agnei bus galvosūkio mažiau… Manai, kad ji tave mylėjo?.. Ji tavęs tik gailėjos… Palaidojau gal ir neelegantiškai, be pompos, užtat kokia vieta… – ką ten Saltoniškių knibždynas… – poezija prašyte prašos... Kai nubusiu, kad matyčiau žalią klonį kur bėgiojau, kad girdėčiau drebulyną, kurs jaunystės posmais ošė…
AGNĖ. Sakai, palaidojai...
UGNIUS. Agnė?..
AGNĖ. Taip, Agnė. Bet ne ta, kurią turi galvoj.
UGNIUS. O šitas kas?..
AGNĖ. Ne šmėkla, netirtėk. Tai naujas mano bičas, auksiuk. Atėjom tavo cirkų pažiūrėt…
UGNIUS. Aš jį buvau įspėjęs!..
LIUDAS (nukreipdamas šviesos spindulį į Ugnių). Na ir puiku. Ko nervinies? Tu jį įspėjai, jis nepakluso, ir pykšt. Scenarijus pagal visus laukinių Vakarų kanonus. O kaip kitaip? Jeigu įspėtas, vadinasi, turi paklusti. Tikri vyrai žodžių vėjais nelaido. 
UGNIUS. Nešvitink į akis.
LIUDAS. Turim naują scenarijų, ponaiti Ugniau. Nors gal tai būtų panašiau į  serialo tęsinį… Rodyk, ką čia turi. (Paėmęs pistoletą) Atgyvena, bet, atrodo, veikia. Kiek šovinių išeikvojai bachurui? Na sakyk, nesikuklink. Dešimt tai dešimt, vieną tai vieną… Svarbu juk rezultatas.
UGNIUS. Vieną.
LIUDAS. Išsyk į dešimtuką? Sveikinu. Pradžia tikrai gera. Ką pasakytum, jeigu gautum pasiūlymą dėl antros serijos?
UGNIUS. Iš karto atsakau – ieškokit kito atlikėjo.
LIUDAS. Betgi aš tau dar nieko nepasakiau. Užduotis įvykdoma gana nesunkiai, rizikos minimum, o atlygis – maksimalus.
UGNIUS. Kiek?
LIUDAS. Vis dėlto smalsu? Per dešimt tūkstančių.
UGNIUS. Kokia valiuta?
LIUDAS. Ne litais, žinoma.
UGNIUS. Ir nesurandat, kas juos paimtų?
LIUDAS. Kol kas labai ir neieškojom.
UGNIUS. Kodėl manot, kad aš?..
LIUDAS. Kas sugeba pakišti po velėna draugą, tam svetimą nudėti… veikiausiai nesunku?
UGNIUS. Aš taip nemanau.
LIUDAS. Keliam kainą?
UGNIUS. Gal būt ir kainą.
LIUDAS. Jei padvigubinsim?
UGNIUS. O detalės? Nuotrauka?
LIUDAS. Pirma turime sutart iš principo – taip arba ne.
UGNIUS. Taip arba ne… Būti ar nebūti… Norėčiau vis dėlto žinoti – kam nebūti?
LIUDAS. Jeigu mes pasakysim kam, o tu nepasakysi taip, išeis nebūti tau. Kortas atvertus, kelio atgal nebėr. Geriau sutikt iš karto.
UGNIUS. Reikėtų pagalvoti…
LIUDAS. Per mažas bankas? Pusė milijono… Milijonas.
UGNIUS. Artistai!.. Man ir šito pusdurnio per akis, man ir nuo jo ėst nebesinori, o kad jį nupyliau, tai nieko šūdiniau ir nesugalvosi.
LIUDAS (išjungęs žibintuvėlį). Atrodo, rubikonas peržengtas ne veltui?
UGNIUS. Eikit velniop.
LIUDAS. Tik vienas prašymas, Ugniau, – niekam neprasitari. O šį daikčiuką pasiliekam atminimui.
UGNIUS. Galit. Vis viena nėr kur kišt.
LIUDAS. Jei sumanytum prasižioti, atsimink – šitame vamzdyje tavo autografas.
UGNIUS. Agne.
AGNĖ. Na?
UGNIUS. Už kiek tave nupirko tas tepliorius?
LIUDAS. Berniuk, gal nebeaštrinkim? Ir šiaip jau prisiviręs, kad tik srėbk. O tuo tarpu, kiek žinau, mamytė sūnelio nesulaukia. Keliauk, keliauk…
UGNIUS. Ar neišduosit?
LIUDAS. Keliauk, sakau, kol neapsigalvojom.
Pauzė. Ugnius nueina. Sugaudžia automobilio variklis, nutolsta…
AGNĖ. Gal pasimeldžiam?
LIUDAS. Moki melstis?
AGNĖ. Moku. Savaip. Širdy.
LIUDAS. O man neišeina. Dievas su manim nesikalba.
AGNĖ. Ar bandei kalbint?
LIUDAS. Bandžiau. Ir ne kartą. Bet jis neatsiliepė.
AGNĖ. Liudai, kam tas farsas?
LIUDAS. Koks farsas?
AGNĖ. Na su Ugnium.
LIUDAS. Tai buvo paprasčiausias testas.
AGNĖ. Ir kokios išvados?
LIUDAS. Pozityvios.
AGNĖ. Tai reiškia?...
LIUDAS. Tai reiškia, kad ir jam, ir visiems būtų geriau, jei jo nepasodintų.
AGNĖ. O jei…
LIUDAS. Pasimelsk. Jei Dievas atsilieps, pasakyk jam, kad čia pat dar vienas nusidėjėlis, kuris irgi norėtų būti išgirstas.


II VEIKSMAS

Nedidelė oficiali patalpa. Langai į kiemą. Girdėti retkarčiais privažiuojančių ar nuvažiuojančių automobilių ūžimas. Rokas ir Liudas

ROKAS. Papasakokit, kaip viskas iš tikrųjų atsitiko.
LIUDAS. Tardytojams jau pasakojau. Keliskart. Yra apklausų protokolai.
ROKAS. Jūsų prašau generalinio pavedimu, pone Liudai..
LIUDAS. Nieko naujo vis tiek nepasakysiu.
ROKAS. Kiekvienąkart pasakojot skirtingai, pone Liudai.
LIUDAS. Aš pasakoju taip, kaip prisimenu.
ROKAS. Man nerūpi jūsų prisiminimai. Man rūpi, kaip buvo. Iš tikrųjų. Motyvas. Kodėl?
LIUDAS. Negaliu pasakyti.
ROKAS. Pavydas? Kerštas? Pinigai? Sadizmo proveržis? Proto sutemos? Balsai?
LIUDAS. Aš nežinau.
ROKAS. Kodėl prisipažinot?
LIUDAS. Todėl, kad privalėjau.
ROKAS. Sąžinė? Išskaičiavimas?
LIUDAS. Ir tai, ir tai.
ROKAS.  Nusikaltimų be motyvacijos nebūna.
LIUDAS. Na, aptemo protas. Pabudo protėvių instinktai. Pagaliau Edipas…
ROKAS. Tušti garsai.  Kodėl žudėt? Jei, žinoma, žudėt…
LIUDAS. Depresija. Nusilakiau. Neišlaikiau…
ROKAS. Kodėl kaip tik tą jums nepažįstamą vaikiną?
LIUDAS. Taip pasitaikė.
ROKAS. Sena giesmė?
LIUDAS. Prisipažinau. Ko jums dar? Rašykit kaltinimą, atiduokit teismui.
ROKAS. Prisipažinimas taip pat turi būti įrodytas.
LIUDAS. Yra tardytojų išvados, įkalčiai, daiktiniai įrodymai… Viskas juk prieš mane. Ar aš turiu kaltint save žiauriau už prokurorus?
ROKAS. Pone Liudai, dabar jūs tikrai nusikalstat… Jūs prievartaujate valstybės pareigūną.
LIUDAS. Nelabai supratau, bet sąžinė man šiuo atveju nieko nesako.
ROKAS. Užtat mano sąžinė sako: jūs verčiate priimt sprendimą, neįsitikinus įtariamojo kaltumu.
LIUDAS. Nepriimkit.
ROKAS. Ką tik sakėt, kad visa bylos medžiaga prieš jus, ir tai, deja, tiesa. (Pauzė) Panelę Agnę!
(Įeina Agnė)
ROKAS. Pone Liudai, kokie jūsų santykiai su šia mergina?
LIUDAS. Ji mano pozuotoja.
ROKAS. Tik pozuotoja?
LIUDAS. Ir draugė.
ROKAS. Kuria prasme?
LIUDAS. Ar žodis draugas  turi  daug prasmių?
ROKAS. Panele Agne, ar ir tu manai esanti pono Liudo draugė?
AGNĖ. Taip, ir ne tik manau, bet ir esu pono Liudo draugė.
ROKAS. O seksas?
AGNĖ. Jokio.
ROKAS. Ar žinai, kad įtariamasis prisipažino įvykdęs žmogžudystę?
AGNĖ. Žinau, bet tai netiesa. Jis nežudė.
ROKAS. Kalbi kaip draugė?
AGNĖ. Sakau, ką tikrai žinau.
ROKAS. Ar bent žinai, kur tavo draugas buvo tuo metu, tą valandą ir minutę, kai buvo įvykdyta žmogžudystė?
AGNĖ. Manau, kad namie.
ROKAS. Manai ar tikrai žinai?
AGNĖ. Tikrai žinau.
ROKAS. Matei?
AGNĖ. Nemačiau…
ROKAS. Gal kas nors kitas matė?
AGNĖ. Nežinau.
ROKAS (po pauzės). Tarkim. Nežudė. Tada kodėl prisipažįsta tai padaręs?
AGNĖ. Klauskit jo.
ROKAS. O tu?.. Kaip draugė galėtum tai žinoti… Galbūt prisiima kieno nors kaltę? Jei taip – kieno?..
AGNĖ. Aš nežinau. Aš nieko nežinau…
ROKAS. Bet jei žinai, nelaisvės neišvengsi: už melavimą ir nusikaltėlio dengimą – du baudžiamojo straipsniai.
AGNĖ. Mane sodins, ne jus, ir esu to visiškai užsitarnavusi.
ROKAS. Kažkas nauja?
AGNĖ. Visai ne. Tardytojai žino. Byloj yra…
ROKAS (praskleidęs dokumentus). Turi galvoj  šį pareiškimą?.. Niekieno neverčiama, visiškai suvokdama savo atsakomybę, prisipažįstu esanti kalta dėl Manto nužudymo… Ar tiksliai užrašyta?
AGNĖ. Tiksliai.
ROKAS. Kaip turėtume suprast žodžius – kalta dėl Manto nužudymo?
AGNĖ. Taip, kaip parašyta.
ROKAS. Organizavai? Dalyvavai egzekucijoj?.. O gal pati žudei?..
AGNĖ. Nedalyvavau ir nežudžiau.
ROKAS. Kaip tada paaiškinti – kalta?.. Kurstei? Organizavai?
AGNĖ. Galima ir taip pasakyti.
ROKAS (po pauzės).  Mantas mirė tavo akivaizdoj, tiesa?
AGNĖ. Tiesa.
ROKAS. Buvot artimi.
AGNĖ. Labai.
ROKAS. Ir kuo tai pasireiškė?
AGNĖ. Meile.
ROKAS. Abipuse?
AGNĖ. Taip.
ROKAS. Kažkaip nesiderina, panele Agne. Mylimieji mylisi, jie pagaliau užsiima seksu, bet jokiu būdu ne… (Suskamba telefonas)  Taip… Kokiu klausimu?.. Galėsit… Iki…
AGNĖ. Aš buvau per daug vėjavaikiška ir kvaila… Aš kartą pasakiau, kad esu vampyrė ir noriu mano berniuko kraujo, juokais pasakiau, aš nenorėjau kraujo, man visada koktu nuo kraujo, bet aš taip pasakiau…
ROKAS. Ir todėl kaltini save dėl vaikino žūties?
AGNĖ. Yra kažkokios baisios jėgos. Aš jas iššaukiau. Ir jos tai įvykdė… 
ROKAS. Tačiau teisiniais argumentais čia nekvepia nė iš tolo. Jokių įkalčių prieš tave nėra. O tie, kurie yra, labai tvirtai remia tavo draugo kaltinimą. Akivaizdu, kad taip pareiškei siekdama supainioti tyrimą, kad išvengtų atsakomybės ponas Liudas. Ir už tai…
AGNĖ. Ponui Liudui nereikia vengti atsakomybės. Jis nekaltas.
ROKAS. Įkaltis Nr. 1. Ekspertų nustatyta, kad kaip tik iš šio ginklo paleista kulka mirtinai sužeidė auką. Pistoletas rastas pas įtariamajį  padarius kratą. Pone Liudai, kieno pistoletas?
LIUDAS. Mano.
AGNĖ. Tai ne pono Liudo ginklas.
ROKAS. O kieno?
AGNĖ. To, kuris nušovė Mantą.
ROKAS. Bandai kantrybę?
AGNĖ. Ne, pone prokurore, sakau tiesą.
ROKAS. Šitai jau mes žinom, panele. Tačiau daugiau pretendentų į žudikus neturim. O gal panelė Agnė turi? Gal ji pasakys, kad ji ne tik kurstė, bet ir šovė?
AGNĖ. Aš nešoviau.
ROKAS. Žmogus nušautas… Ponas Liudas nešovė, tu nešovei… Daugiau įtariamųjų nėr… Atleisk, bet baisiai noriu nusikeikti… Ką man  su tavimi daryt? Nubaust už sąmoningą klaidinimą?
AGNĖ. Ieškoti, kas iš tikro tai padarė.
ROKAS. O tas berniukas… Mantas… ar konkurentų neturėjo?
AGNĖ. Ne.
ROKAS. Tu tuo tikra?
AGNĖ. Aš mylėjau tik jį.
ROKAS. Byloje užsimenama ir apie kitą berniuką… Ugnių... Kaip su šituo?
AGNĖ. Aš jo nekenčiau.
ROKAS. Ar jis tai žinojo?
AGNĖ. Leidau suprast ne kartą.
ROKAS. Ir tai, žinoma, tik sustiprino jo norą siekti tavęs?
AGNĖ. Galbūt. Jis nebuvo linkęs nusileisti.
ROKAS. Nesistebiu. Kąsnelis iš gardėsių lentynos. Panele Agne, šūvio metu buvai įvykio vietoj, dar sykį patvirtink arba paneik – ar tikrai nematei žmogaus, kuris šovė?
(Girdėti privažiuojantis automobilis)
AGNĖ. Ne. Nemačiau.
ROKAS. Nors širdies nuojautas mes  vertiname  skeptiškai, vis dėlto norėčiau, kad atsakytum: ką sako širdis? kas šovė į Mantą?
AGNĖ. Nieko nesako!.. Nieko!..
ROKAS. Ačiū. Dar neišeik. Pakvieskit, kas ten dar laukia.
(Įeina Ugnius)
UGNIUS. Pone prokurore, aš jums skambinau…
ROKAS. Sėskis, jaunuoli…
UGNIUS. Prašau atleist už kišimąsi  ne proceso tvarka. Ugnius…
ROKAS. Tai tu ir esi tas…
UGNIUS. Ne tas, pone prokurore, o Teisės fakulteto studentas Ugnius Krasnovas.
ROKAS. Prašau atleist… Ką pasakysim, kolega?
UGNIUS. Norėčiau pasikalbėt…
ROKAS. Prašau kalbėti, aš klausau…
UGNIUS. Konfidencialiai.
ROKAS. Vienas iš mano teisminio darbo principų – derinti viešumą ir slaptumą, pone Krasnovai. Patarčiau ir pačiam tuo vadovautis. Tad kaip? Kalbėsimės ar?..
UGNIUS. Jūs laužot elementarius proceso reikalavimus, pone prokurore.
ROKAS. Ponaiti Ugniau, tu nei įtariamasis, nei trečiasis asmuo, netgi ne liudytojas,  o  atėjai pats, nekviestas ir staiga panorai tapti proceso dalyviu… Kaip tai paaiškint?
UGNIUS. Mane domina daug bylų. Kaip būsimą teisininką. Ši byla ypač. O nebuvau pakviestas todėl, kad iki šiol nebuvo iškilę  jokių aplinkybių, kurios rodytų, kad aš kaip nors su šia byla susijęs.
ROKAS. Teko vartyti?
UGNIUS. Turime tokių galimybių.
ROKAS. Atrodo, kad iškilo. Panelė Agnė pateikė versiją, kad ponas Liudas įtariamas nepagrįstai…
UGNIUS. Ir jūs ja patikėjot?
ROKAS. Taip paprastai jos argumentų neatmesi… Nusikaltimo brėžinys keičia konfigūraciją… Rimtas šešėlis krinta ir ant tavęs, ponaiti… Du karštakošiai jaunikaičiai nepasidalija gardaus kąsnio…
UGNIUS. Sujauktoje panelės Agnės vaizduotėje… Manau, kad ji nepamiršo paskaityti jums paskaitą ir apie juodąsias mistiškas jėgas bei apkaltinti mane turint reikalų su piktaisiais.
ROKAS. Ar tu  tikrai neturi  su jais reikalų? 
UGNIUS. Pone prokurore, aš čia ne tam, kad leisčiaus į viduramžių kazuistiką. Aš atėjau, kad ši byla būtų išspręsta taip, kaip reikalauja teisingumas.
ROKAS. Tu tai žinai?
UGNIUS. Jei nežinočiau, nekalbėčiau.
ROKAS. Na ir?..
UGNIUS. Kad nepakenktume… Pagal Hipokratą. Kad nepaliestume nekaltų… Pagal Kristų.
ROKAS. Pirmiausia, kad nė plaukelis nenukristų nuo ponaičio Ugniaus galvos, ar ne?
UGNIUS. Dėl plaukelio neverkiam. Žiūrim, kad galva išliktų. Patarčiau ir jums tokio požiūrio laikytis, pone prokurore…
ROKAS. Grasinam?
UGNIUS. Kalbam apie principus, pone prokurore.
ROKAS. Ką žinai apie Manto mirties faktą?
UGNIUS. Aš turbūt neprivalau atsakinėt į jūsų klausimus?
ROKAS. Neprivalai. Tačiau kiekvienas atsisakymas gali sukelti įtarimų…
UGNIUS. Kuriuos dar reikės pagrįsti…
ROKAS. Šiaip ar taip, tavo šansai patekt į kaltinamųjų suolą  gerokai padidėtų.
UGNIUS. Grasinam?
ROKAS. Žvelgiu į ateitį.
UGNIUS. Tik nesvajokit, kad išsigandau. Prašom. Atsakymas: žinau tą patį, ką ir šitas tepliorius.
ROKAS. Siūlyčiau įžeidžių sąvokų nevartoti.
UGNIUS. Yra tokia profesija, teisėjau, – tepliorystė. Manau, ponas neįsižeis?
ROKAS. Judu pažįstami? Buvot susitikę?
UGNIUS. Kad labai pažįstami, nepasakyčiau, o susitikti teko – Manto pakasynose. Aš laidojau, o jis žiopsojo. Na pati laidojimo sąvoka šiuo atveju nėra visai tiksli. Mudu su Mantu gan artimai draugavom, ir aš žinojau, kad ir po mirties jis norėtų likti savo mėgstamoje miško aikštelėje. Oficialiai tai padaryti, žinoma, nebuvo įmanoma. Tad ir nusprendžiau užkasti  slapta.
ROKAS. Bylos dokumentuose kažkodėl visa tai neužfiksuota?
UGNIUS. Todėl, kad ponui Liudui tai buvo nenaudinga. Tyrimas buvo pakreiptas paradoksaliai kontroversiška linkme: yra kaltinamojo prisipažinimas, yra daiktiniai įrodymai, tačiau teismas jo nuteisti negalės, nes teisėjui pritrūks motyvų vidiniam įsitikinimui paremti.
ROKAS. Tikrai įžvalgus tas tepliorius… O tu tikies, kad padėsi atskleisti tuos motyvus?
UGNIUS. Be abejo.
ROKAS. Ką gi,  sveikinu… Tačiau turbūt žinai, kad pats vaisingiausias kelias į tiesą – tai kvotos kelias?
UGNIUS. Taip, žinau. Sokratas. Klauskit.
ROKAS. Kaip sužinojai apie Manto žūtį? Kokiomis aplinkybėmis?
UGNIUS. Nemanau, kad tyrimas iš esmės bandė pažvelgti į pono įtariamojo ir  panelės Agnės  santykius. O tai padaryti labai svarbu. Panelė Agnė – mano sužadėtinė, ir man buvo ne vis tiek, ką ji veikia to senstančio lovelaso dirbtuvėj. Vienas Renesanso mąstytojas yra pasakęs, kad senatvė yra tironas, kuris, grasindamas mirties bausme, uždraudžia visus malonumus. Tačiau ponas tepliorius nepaiso nei žmonių, nei gamtos draudimų. Senis vaidina donžuaną. Dangstydamasis menininko aureole, jis prisivilioja nepilnametę mergaitę ir verčia ją tenkinti savo seksualines užgaidas.
AGNĖ. Tai melas, melas! Pone prokurore…
ROKAS. Kol kas tik emocijos, jaunuoli.  Siūlyčiau  pereiti prie teisinių argumentų.
UGNIUS. Emocijos? Jūs tai vadinate tik emocijomis?
ROKAS. Emocijos. Ožiuko, pralaimėjusio dvikovą patyrusiam ožiui. Faktų, berniuk. Reikia faktų.
UGNIUS. Yra. Ir norėčiau, kad juos patvirtintų arba paneigtų pati panelė Agnė. Taip būtų korektiškiau… Prašau leisti užduot panelei Agnei tris klausimus.
ROKAS. Turi teisę neatsakinėt, panele.
AGNĖ. Tegul klausia.
UGNIUS. Tą naktį, kai aš atsisveikinau su Mantu, judu atėjot dviese – tu ir šis pagyvenęs ponas… Ar tai tiesa?
AGNĖ. Tiesa.
UGNIUS. Panele Agne, ką tu atsakei, kai prie Manto kapo aš tavęs paklausiau –  o šitas kas? (Pauzė) Priminsiu… Tu atsakei: tai mano naujas bičas… Ar tai tiesa?
AGNĖ. Tiesa, bet…
UGNIUS. Ir trečias klausimas…  Ką atsakei, kai aš paklausiau, už kiek tave nupirko tas tepliorius? Ką atsakei?.. Ogi nieko… Tu tylėjai… Tu nežinojai, ką atsakyti.
AGNĖ. Visa tai netiesa, netiesa!..
UGNIUS. Ką tik sakei, kad tiesa.
AGNĖ. Viskas buvo ne taip!..
ROKAS. Nusiraminkit, panele.
AGNĖ. Bet jis viską iškreipia. Viskas buvo ne taip…
UGNIUS. O kaip?..
ROKAS. Gana. Neatsakinėkit, panele. Dabar jūs per daug  susijaudinus.  O tu, jaunuoli, kaip juristas išties atrodai nebe visai žalias. Iki teisėjų gal neprisikasi, bet kaltintojas iš tavęs gali išeit. Tik patarčiau veikti subtiliau… Iškart neišmesti  stipriausių kortų. O partiją turėtų vainikuoti tikslus, gražus ir, svarbiausia, netikėtas smūgis.
UGNIUS. Kai kurie seniai mėgsta duoti gerus patarimus todėl, kad jau, deja, nebegali būti blogi pavyzdžiai?.. Tiesa? Larošfukas.
ROKAS. Daugelis jaunų žmonių tariasi esą labai protingi, o iš tikrųjų jie yra blogai išauklėti ir netašyti… Ten pat… Taigi du meilės trikampio komponentus sukurpėm: senas, patyręs sekso vilkas ponas Liudas ir jaunutė suvedžiota avytė panelė Agnė… Na o trečias?.. Sakyk, sakyk, ponaiti kaltintojau, koks trečias?
UGNIUS. Jūs pernelyg viską suvulgarinat, pone prokurore.
ROKAS. Suvulgarinu ta prasme, kad galiu nusakyt visą tavo numatytos legendos eigą?
UGNIUS. Ne. Ta prasme, kad sudėtingus gyvenimo reiškinius bandot įspraust į primityvias schemas.
ROKAS. Atsisakai meilės trikampio idėjos? Atsisakai konflikto, kuris pagrįstų tavuosius įtarimus? Betgi, pone Ugniau Krasnovai, tada tau nėra ko čia toliau veikti…
UGNIUS. Pone prokurore, tikiuos, esat girdėjęs apie tokį tyrimo metodą, kuris vadinasi modeliavimu?
ROKAS. Geri vadeliotojai arklių brastoje nekeičia, ponaiti …
UGNIUS. Keičia, jeigu tie arkliai nebepasivelka, pone.
ROKAS. Ak, štai kas. Jaunasis teisininkas suka visu šimtu aštuoniasdešimt atgal?
UGNIUS. Kliūtis verčiau apvažiuoti, negu jas įveikiant nusisukti sprandą.
ROKAS. Ir taip kalba jaunystė?
UGNIUS. Taip kalba sveikas protas.
ROKAS. Vadinas, meilės trikampio idėjos atsisakom?
UGNIUS. Atsisakau – kaip visiems laikams nustatyto standarto. Priimu – kaip kintantį modelį. Kaip tyrimo metodą, kuris nepripažįsta išankstinių nuomonių. Kurio išvados seka iš neabejotinų premisų.
ROKAS. Neabejotinų?
UGNIUS. Dėl žodžio nesiginčysim. Iš objektyvių, visuomenei priimtinų, sveiku protu pamatuotų premisų.  Pirmoji… Beje, kaip atrodo, esat pono Liudo bendraamžis. Todėl mano teiginius, manau, sugebėsit įvertinti adekvačiai. Taigi pirmasis… Niekas taip nesutrikdo pagyvenusio žmogaus jausmų, kaip pavėluota meilė jaunai panelei, apie kurią sukiojasi  jos vienmečiai. Priimat?
ROKAS. Na taip. Bet pirma reikėtų atsakyti į klausimą, ar mūsų nagrinėjamu atveju tokia meilė apskritai buvo. Iki šiol tai nenustatyta.
UGNIUS. Iki šiol išvis tuo nesidomėta. Pamodeliuokim… Vyriškis, kurio, kaip menininko, jausmų pasaulis ypač jautrus, kasdien po kelias valandas regi šalia jaunutę, grakščią būtybę… Jis ruošia ją aktui, ieško išraiškingiausių pozų, neišvengiami sąlyčiai žadina erotinę vaizduotę… Vyriškis nebe jaunas, daug moterų sutikęs, visos jos buvo godžios, vulgarios, nevalyvos, o ši… Gal tai paskutinė tikros laimės viltis… Ar gali jis negeisti, neįsimylėti jos? Ne, ne ir dar kartą ne. Vyriškis tapo paveikslą. Jis užsimojęs sukurti šedevrą. Emocinė įtampa, proto nušvitimai… Meno istorikai mini genialius veikalus, juos visus sukūrė įsimylėję menininkai…
ROKAS. Žiūriu, kad kartais ir blogai išauklėti jaunuoliai pabarsto neblogų perliukų.
UGNIUS. Visų įsimylėjusių dalia – pavyduliauti. Tiesa? Jauniems pavydo scenos – tai lyg  sakingų šakų mėtymas į meilės laužą: liepsna, akimirką prigesusi, tuoj pat įsiplieskia dar karštesnė… O seniams…– seni kvailiai visada kvailesni už jaunuosius – seniams pavyduliavimas tai ilgos ir karčios pelenų žarstymo naktys, išgverusios vaizduotės siaubai, bejėgė neapykanta ir, pagaliau pradėjus veikti, – iškreiptas tikrovės suvokimas ir lemtingos klaidos. Pavėluota meilė kaip ir silpnaprotystė – nevaldoma, žiauri ir nepagydoma. Tikiuos, šiai išvadai nepritarti neįmanoma…
ROKAS. Jaunuoli, supančiok savo liežuvį, jei ne – jis supančios tave.
UGNIUS. Didžiausia kvailybė – niekinti tai, ko nesupranti ar nenori  suprasti. Taip pat iš antikos aforizmų. 
ROKAS. Galbūt aš kažko ir nesuprantu. Bet dabar man visiškai  aišku, kad ponaitis Ugnius atėjo čionai ne kaip jaunas teisininkas, kuriam rūpi objektyvus procesas, o kaip asmuo, suinteresuotas, kad įtariamasis būtų apkaltintas ir nuteistas. Atėjo iš anksto pasiruošęs, gerai žinodamas, ko siekia, ir, galiu tik pagirt, puikiai pasiruošęs. Tiesa, konkretaus nusikaltimo motyvo jis nesuformulavo, to jis ir nesiekė – jis paliko tai padaryti mūsų vaizduotei: pavydo kančių draskomas įsimylėjęs senis atsikrato jauno konkurento, jį nužudydamas. O gal aš klystu, kolega?
UGNIUS. Jūs tai pasakėt, pone prokurore.
ROKAS. Vis dėlto norėtume ir iš jūsų išgirsti… Atsakymą į tą patį mano klausimą: kaip, kokiomis aplinkybėmis sužinojai apie Manto žūtį?
UGNIUS. Nesužinojau. Niekaip. Aš jį suradau. Negyvą.
ROKAS. Ir nutarei palaidot?
UGNIUS. Jau sakiau.
ROKAS. Daugiau ničnieko negirdėjai, nieko nematei…
UGNIUS. Ne, pone prokurore…
(Įeina Fabija)
FABIJA. Jūs mane kvietėt… Labas, pone generalini… Fabijolė…
ROKAS. Taip, kviečiau, ponia prezidentiene. Bet dabar…
FABIJA. Ak, jūs dar ne?.. Tūkstantį kartų atsiprašau… Aš pasirengus atsakyt į visus jūsų klausimus… Pažįstu jį kaip nuluptą…
ROKAS. Luktelėkit dar porą minučių, ponia…
FABIJA. Mielai… (Dairydamasi, kur atsisėsti)  Žinote…
ROKAS. Ne čia, ne čia…
FABIJA. Ką, jūs norite, kad aš išeičiau? Pone prokurore, aš neįpratusi būti išprašoma iš ten, kur sykį buvau pakviesta. Prašau klaust. Sakysiu tiesą ir tik tiesą. Galiu prisiekt …
ROKAS. Na gerai…
FABIJA. Ką pasakyti?
ROKAS. Tik atsakinėt į mano klausimus. Trumpai ir aiškiai.
FABIJA. Supratau, pone prokurore, trumpai ir aiškiai. Prašau klausti. Kodėl jūs manęs neklausiat?
ROKAS. Ar jūs visur taip skubat, ponia?
FABIJA. Ar aš skubu? Viešpatie, aš vos suspėju…
ROKAS. Jūs – buvusi įtariamojo žmona. Ar taip?
FABIJA. Taip. Du mėnesius. Po susirašymo. O trečią…
ROKAS. Stop, stop. Į klausimą atsakėt.
FABIJA.  Bet aš nepasakiau svarbiausio dalyko – kas atsitiko trečią mėnesį…
ROKAS. Nebūtina.
FABIJA. Trečią mėnesį aš jį palikau! Ir žinot…
ROKAS. Ponia, jeigu jūs, atsakinėdama į mano klausimus, rodysit per daug iniciatyvos, aš būsiu priverstas atsisakyti jūsų paslaugų.
FABIJA. Tyliu. Kaip žemė.
ROKAS. Sakėt, kaip žmona su įtariamuoju bendravote du mėnesius…
FABIJA. O, tai buvo košmaras, tai buvo…
ROKAS. Dar sykį įspėju – kalbate tik klausiama. Kitaip…
FABIJA. Pone prokurore, labai atsiprašau, betgi jūs neklausiat…
ROKAS. Ponia Fabijole, kaip įtariamasis su jumis elgdavos?
FABIJA. Kaip. Būdavo, kad ištisas dienas žodžio nepratardavo. Nors kuolą ant galvos tašyk. Apie seksą tada nė neužsimink – visom keturiom iš dirbtuvės lėksi… Bet užtat kai užeidavo priepuolis, lyg išbadėjęs liūtas griebdavo, tada tik laikykis… Širdis tiesiog pasiutpolkę šokdavo… Atrodė, pro gerklę su visa dūšia išlėks… Ne sykį pagalvojau – amen, paskutinioji atėjo… Tikras  seksualinis maniakas…
ROKAS. Sakot, seksualinis maniakas… Ir todėl…
FABIJA. Vien prisiminus  šiurpuliai  nukrečia, o vieną kartą…
ROKAS. Gana. Eikit.
FABIJA. Išvarot? Mane?
ROKAS. Jūs apklausta.
FABIJA. Pone prokurore, už ką?
ROKAS.  Aš jus triskart įspėjau.
FABIJA. Pone prokurore, tik du… dukart… Ponai, juk girdėjot – tik du…
ROKAS. Trečias kartas tikrai nemeluos, ponia Fabija. Ar ką nors gera apie buvusį sutuoktinį galite pasakyt?
FABIJA. Kažkaip apie tai nepagalvojau…
ROKAS. Turite laiko. Pagalvokit. (Pauzė) O iki tų dviejų mėnesių… Gal vis dėlto ir gražių valandėlių pasitaikydavo? Kitaip… Kaip galėtume paaiškint tokio protingo ir žavaus jaunuolio atsiradimą?
FABIJA. Ar tai jau klausimas?
ROKAS. Taip, klausimas. Per daug  sudėtingas? Galime performuluoti… Jūs, ponia, šio jaunuolio motina, taip?
FABIJA. Tikrai taip.
ROKAS. O tėvas kas?
FABIJA. Tėvas… Na, ponas Liudas…
ROKAS. Kodėl suabejojot? Galėjo būt ir kas nors kitas?
FABIJA. Negalėjo.
ROKAS. Vadinasi, neabejojat?
FABIJA. Ne.
ROKAS. Kiek metų kaip išsiskyrę?
FABIJA. Greit  dvidešimt.
ROKAS. Buvot nėščia?
FABIJA. Ką tik pagimdžius.
ROKAS. Ir turėjote tiek drąsos?
FABIJA. Kai gyvenimas priverčia, atsiranda ir drąsos.
ROKAS. Vyras neuždirbo pinigų?
FABIJA. Aš neturėjau vyro. Aš turėjau apžėlusį, suskretusį, dažais prakvipusį fanatiką, su kuriuo ne tik padorioj draugijoj, bet ir turguj gėda pasirodyt.
ROKAS. Betgi tai meno žmogus. Dailininkas.
FABIJA. Kurio paveikslų niekas neperka.
ROKAS. Sakot, jūs jį palikot?
FABIJA. Su kūdikiu ant rankų…
ROKAS. Ir tasai kūdikis – štai šis jaunuolis?
FABIJA. Užauginau geriems žmonėms padedant.
ROKAS. O su tėvu palaikėt ryšius?
FABIJA. Kokie ryšiai?.. Aš jo blaivaus nesu mačius.
ROKAS. Nemanėt, kad sūnui gali trūkti tėvo?
FABIJA. Jis turėjo tėvą. Aš jam pasakiau, ir jis žinojo, kad jo tėvas – garsus žmogus, didis keliautojas… Visas Nacionalinės geografijos laidas per tivi žiūrėdavom…
ROKAS. Tikėjosi pamatyt?
FABIJA. Ir dar kaip.
ROKAS. O kai nepamatė?
FABIJA. Nežinau. Turbūt primiršo.
ROKAS. O jums, pone Liudai, ar sūnaus netrūko?
LIUDAS. Kaip čia pasakius… Man trūko ko kitko.
ROKAS. Būtent?
LIUDAS. Man trūko kažkokio cinko, pasiutimo, prasmės pajautimo, kad tikrai verta gyvent, verta dirbt, verta dėl ko nors kautis…
ROKAS. Ir teko to pajautimo ieškoti stiklelio dugne?
LIUDAS. Panašiai.
ROKAS. Dabar, kai pamatėte sūnų, kuris, kaip atrodo, mielai jus apkabintų, ar  jūsų nusistatymas toks pat skeptiškas?
LIUDAS. Niekas nepasikeitė.
ROKAS. O tėviški jausmai?
LIUDAS. Aš jų niekada neturėjau.
ROKAS. Ir niekada nepagalvodavot, kad kažkur gyvena jūsų vaikas, kad miela būtų susitikt, pasišnekėti?..
LIUDAS. Pagalvodavau… Bet taip pat pagalvodavau, kad neišvengsiu akistatos su jį pagimdžiusia moterim…
ROKAS. Prisiminkim tą naktį miške…  Ar tai buvo pirmas judviejų susitikimas?
LIUDAS. Pirmas.
ROKAS. O iki tol?
LIUDAS Neteko.
ROKAS. Kai susitikot, ar žinojot, ar bent nujautėt, kad tai jūsų sūnus?
LIUDAS. Taip, žinojau.
ROKAS. Kas jums pasakė?
LIUDAS. Panelė Agnė parodė nuotrauką. Prisiminiau praeitį... Sutapo datos.
ROKAS. Tarp kitko, savo parodymuose tardytojui teigėte, kad į mišką atvykote paslėpti lavono, ir nė žodžio apie Ugnių. Kodėl nepasakėt visos tiesos?
LIUDAS. Nenorėjau, kad į bylą būtų įveltas jaunas žmogus.
ROKAS. Ar taip pat būtum pasielgęs, jei tai būtų buvęs ne sūnus, o koks nors kitas jaunuolis?
LIUDAS. Negaliu pasakyti. Nežinau. Galbūt.
ROKAS. O tu, pone Ugniau, ar žinojai, kad tai tavo tėvas?
UGNIUS. Ne.
ROKAS. Ir nenujautei?
UGNIUS. Ne.
ROKAS. Dabar žinai, kad ponas Liudas – tavo tėvas. Žmogus, pasistengęs, kad ateitum į šį pasaulį. Žmogus, galbūt nekaltas, kuriam gresia ilgi metai kalėjimo. Ką tu  jauti?
UGNIUS. Nesupratau klausimo.
ROKAS. Na gailestį, užuojautą, neapykantą, pasitenkinimą?
FABIJA. Pone prokurore, jei leistumėt…
UGNIUS. Nesikišk, mama. Pone prokurore, klausimas nesusijęs su byla. Be to, aš nesu proceso dalyvis.
ROKAS. Nesunku tai apiforminti, ponaiti Ugniau…
UGNIUS. Pone prokurore, jeigu priešais jus atsirastų seniai palaidotas jums artimas žmogus, ką jūs jaustumėt?
ROKAS. Labai nustebčiau.
UGNIUS. O visi kiti jausmai?
ROKAS. Na…
UGNIUS. Ačiū, pone prokurore. Tikiuos, galime atsisveikint? Mano vizitinė… Jei pageidautumėte ką nors formint, aš jūsų paslaugoms. Nuoširdžiai…
ROKAS. Ketinu šiandien pat paskelbti sprendimą dėl įtarimų… Jei nelabai užimtas, gal vis dėlto palauktum…
UGNIUS. Ne, turiu eit. Nenoriu vėluot į paskaitą.
ROKAS. Ką gi… Labai džiaugiuos tave sutikęs, jaunuoli… Reikia tai reikia, nelaikysiu. Paskaitos, žinoma, svarbiau negu kažkokio krioštelėjusio senio sapaliojimai… Kaip tu ten pasakei? Kvaili seniai visada kvailesni už jaunuosius, ar ne?.. Taigi aš senas kvailys, o tu jaunas kvailys, ir, suprantama, kad aš esu už tave kvailesnis… O reikia rašyti tą prakeiktą nutarimą, o tvirtų įrodymų neturim… Beveik kiekvienu galima suabejoti… Kaip pasielgt?
UGNIUS. Atidėt nutarimą.
ROKAS. Byla, kaip sakoma, rezonancinė, spaudos išpūsta… Nusikaltėlis prisipažino… Rėksniai laukia nuosprendžio… Ar manai, kad atidėjus kas nors pasikeistų?
UGNIUS. Prašau atleisti, bet tikrai nieko patarti negaliu.
ROKAS. Tiesa, yra viena įdomi detalė, kuria iki šiol kažkodėl nebuvo susidomėta… Gal bendromis jėgomis galėtume iš jos ką nors išpešti?.. Paskelbus Manto paiešką, kažkoks anonimas paskambino ir pranešė apie nusikaltimą ir galimą jo vykdytoją. Ne į policiją, ne šimtas dvylika, o į prokuratūrą, pačiam generaliniam… Reikia manyt, kad skambino ne šiaip eilinis pilietis, o žmogus iš teisėtvarkos sluoksnių, nes generalinio telefonas ne kiekvienam prieinamas. Be to, labai suinteresuotas, kad nusikaltimas būtų atskleistas kuo operatyviau… Tarp kitko, rengdamasis šiam pašnekesiui, pasiėmiau įrašą,  gal paklausom, padėsi man apsispręst, kieno tai gali būti balsas…
UGNIUS. Įrašai vis tiek neturi teisiškai įrodomosios vertės…
ROKAS. Tačiau kartais jie gali būti kaip virvutė, ir gana tvirta, už kurios patraukus įrodymai birte pabyra…
UGNIUS. Deja, nenudžiuginsiu, nesu kompetentingas… Be to, atsakomybė… Suklydus gali tekti ilgai graužtis nagus.
ROKAS. Tavo valia, jaunuoli. Jei dar turim ką pasakyti…
UGNIUS. Ne. Nieko.
ROKAS. Darom pusvalandžio pertrauką. Paruošiu protokolą. Reikės pasirašyti. … (Išeina)
FABIJA. Apie ką šnekėjotės?
UGNIUS. Prašė pagalbos rašant nutarimą.
FABIJA. Ir tu atsisakei? 
UGNIUS. Nenorėjau būti šališkas…
FABIJA. Sodins?
UGNIUS. Manau, kad ne.
FABIJA. Tai kaip tada bus?
UGNIUS. Nežinau. Turbūt  pratęs tyrimą.
FABIJA. Liudai, prieik.
LIUDAS. Sveikas, sūnau.
UGNIUS. Labas, tėti.
LIUDAS. Gerai atrodai.
UGNIUS. Kaip tu laikais? Kaip sveikata?
LIUDAS. Nesiskundžiu. Kaip studijos?
UGNIUS. Po truputį.
LIUDAS. Šnekėjai neblogai… Niekada nebūčiau pagalvojęs…
UGNIUS. Kiaurai pramoviau…
LIUDAS. Kodėl? Apie tą senstelėjusį lovelasą gana tikroviškai suskėlei…
UGNIUS. Tu taip manai?
LIUDAS. Čia ir manyti nėra ko…
UGNIUS. Ačiū…
FABIJA. Tai kaip dabar bus, tėvai?
LIUDAS. Kaip prokurorai nuspręs, taip ir bus.
FABIJA. Sako, nesodins.
LIUDAS. Nesodins tai nesodins, negi verksi.
FABIJA. Ar tu nepagalvojai, kad kažkas turės atsėdėti, gali ir vaiką prikabinti.
LIUDAS. Pagalvojau.
FABIJA. Matyt, kažką pasakei ne taip…
LIUDAS. Matyt…
FABIJA. Bet gal dar ne viskas  taip beviltiška? Juk prokurorai irgi  žmonės…
LIUDAS. Nori pasakyt, kad ima? Ir šitas?
FABIJA. Rasi, kurs neima…  Negi nepastebėjai, kaip jis maigėsi, kaip ieškojo priekabių… Aš tokius iš tolo užuodžiu… Niekada sau neatleisiu… Juk galėjom iš anksto, prieš apklausą… Nebūtų elgesis kaip su paskutine… Gerų žmonių netrūksta, taksą žinom, būtume sukrapštę… Vis per tavo galvelę… Galėjom pagaliau ir tavo tą sumautą dirbtuvę užstatyti… Tai ne… Prisipažinsiu, ir pasodins… Ir še tau, pasodino… Uch, kaip aš savęs nekenčiu…
UGNIUS. Agne, reikėtų mudviem pasišnekėt…
AGNĖ. Po visos tos komedijos? Apie ką? Ar apie tai, kaip norėjai nekaltą žmogų pasodint ir neišdegė? Neturim mudu apie ką šnekėt, Ugniau.
UGNIUS. Žinau. Pasielgiau kaip paskutinis idiotas. Bet kodėl man niekas nepasakė? Kodėl tu tylėjai?
AGNĖ. Todėl, kad tu baisus žmogus.
UGNIUS. Bet tas baisus žmogus myli tave…
AGNĖ. Ir daro nusikaltimą po nusikaltimo.
UGNIUS. O tu? Juk per tave, per tave viskas…
AGNĖ. Cha… Per mane… Aš kaip asiliuką jį mat už virvutės vedžiojau… Tu juk visai neturi  sąžinės, Ugniau.
UGNIUS. Iš kur žinai? Buvai įlindus į mano kailį? Gal aš jau seniai naktimis nebeužmiegu?..
AGNĖ. Ieškai būdų, kaip išsisukt, kitus įklampint? Aš tavim netikiu, berneli. Limitas išsemtas iki dugno.
UGNIUS. Ką aš turėčiau padaryt, kad atgaučiau tavo pasitikėjimą?
AGNĖ. Aš tavim niekada nepasitikėjau. Ir nieko tu nebegali padaryt.
UGNIUS. Ir nieko nuoširdaus tarp mūsų nebuvo?
AGNĖ.  Buvo… Deja… Tik nuostabiai nuoširdi prievarta…
UGNIUS. Taip, aš baisus žmogus, nusikaltėlis… Bet kodėl nepasakai prokurorams, kaip viskas iš tikrųjų buvo? Kodėl mane dengi, rizikuodama savo laisve? Ar ne todėl, kad vis dar tebemyli mane? Juk todėl, todėl, Agne!.. Pasakyk, kad todėl…
AGNĖ. Todėl, kad tavo tėvas taip nori. Todėl, kad jis dar tiki tavim… Todėl, kad jis galvoja, jog kalėjimas tave tikrai sulaužys. Todėl, kad ir toks, koks dabar esi, tu jam  sūnus…
(Sugrįžta  Rokas)
ROKAS (padalindamas kiekvienam po lapą). Jūsų parodymai. Pasirašysit. Jei nesutinkat, padarot prierašą.  Dabar dėl pono Liudo. Sprendimas priimtas. Manau, kad jis teisingas…  Pone Ugniau, gal  perskaitytum? Garsiai. Kažkur nukišau akinius…
UGNIUS. Įtariamąjį  su išvadomis supažindina prokuroras. Pagal Procesą... 
ROKAS.  Pagal Procesą – taip, o…
UGNIUS. O akiniai švarko kišenėlėj, pone prokurore. Ir liaukitės žaidę kaip kvailas  kačiūkštis su dar kvailesne  pele… Nesolidu… Partiją turėtų vainikuoti gražus, tikslus, o svarbiausia – netikėtas smūgis… Kur jūsų tas smūgis, prokurore?
ROKAS. Nesulauki? Kantrybės, sūneli.
UGNIUS. Žinokit, kiekvienam  smūgiui yra ir kontrasmūgis. Duokit išvadas.
ROKAS. Prašau.
UGNIUS (per kelias akimirkas peržvelgęs popierių). Itin pavojingas… Sunkinančiomis aplinkybėmis… Cha cha cha!..  Ir šitai jūs laikot teisingu sprendimu? Betgi tai mažiausiai dešimt metų nelaisvės. Jūs išprotėjot, prokurore!
ROKAS. Įstatymas… Baudžiamasis kodeksas, berniuk… Už ypatingai sunkų nusikaltimą.
UGNIUS. Įrodymai?!.
ROKAS. Skaityk, skaityk… Pabraukta.
UGNIUS. DNR pėdsakai ant aukos drabužių ir kūno… apavo atspaudai nusikaltimo vietoj… ginklas… O motyvas? Nusikaltimo motyvas?
ROKAS. Kaip matai, yra ir motyvas… Seksualus nepilnametės išnaudojimas… O kai atsirado vaikinas, grėsęs tą malonumą sutrukdyti, jį tas lovelasas ir pašalino… Tokie faktai, kuriuos patvirtino ir liudytojų parodymai… Jais netikėti nėra pagrindo…
UGNIUS. O velnias!.. Kodėl  sunkinančios aplinkybės? Juk prisipažino!
ROKAS. Siekdamas supainioti tyrimą ir išvengti bausmės.
UGNIUS. Jūs puikiai atlikot savo darbą, prokurore. Viskas teisinga… Ir DNR pėdsakai, ir ginklas, ir visa kita… Ir seksualus nepilnametės išnaudojimas, ir konkurento pašalinimas… Tik vienas netikslumas… Kaltinimą turite pateikti ne Liudui Vakariui, bet Ugniui Krasnovui… Aš nušoviau Mantą... Aš paskambinau generaliniam…
ROKAS. Sūnus aukojasi dėl tėvo? Tyrimas užbaigtas, Ugniau. Įrodomoji medžiaga tokia gausi ir taip sucementuota, kad uodas, kaip sakoma, snapo neįkiš.
UGNIUS. Tai jūsų paskutinis smūgis?
ROKAS. Deja…
UGNIUS. Aš įrodysiu, prisiekiu, kad mano tėvas nekaltas!
ROKAS. Prašau…
Ugnius išeina lauk, po kelių akimirkų pasigirsta automobilio variklio ūžesys, gaudimas, zvimbimas ir staiga – kurtinantis trenksmas, žvangėjimas ir tyla.
Visi sužiūra pro langą
ROKAS (surinkęs telefono numerį). Sunki avarija. Prie generalinės prokuratūros. Nedelsdami važiuojat…
FABIJA (Rokui, piktdžiugiškai). Tu atsakysi už mano sūnų, prokurore Brigai!


EPILOGAS

PO KELERIŲ METŲ

Nedidelė patalpa. Labai daug gėlių, pro kurias vos gali įžiūrėti kalėjimo atributus. Juodu medvilnės kostiumu vilkintis Liudas  dėlioja puokštę
Vairuodamas invalido vežimėlį įrieda Ugnius. Įeina Fabija su krepšiu ir Agnė

UGNIUS. Labas, tėti. Nauja ekspozicija?
LIUDAS. Panašiai… Sveikas.
UGNIUS. Kur dabar keliaus?
LIUDAS. Laukiu patvirtinimo.  Iš Varšuvos.
UGNIUS (mosteldamas į nešiojamą kompiuterį). Pakeitei kompą?
LIUDAS. Fujitsu siemens. Rokas pasirūpino. Po tos mano bylos, kai nesikreipiau aukščiau dėl apeliacijos, jis man  tapo tiesiai Dievo dovana. Šitas visas gražumas – taigi jo fantazija… Mano – tik atlikimas. Ir, suprantat, kur visa paslaptis? Atskiri komponentai gali būti labai įvairūs, spalvos kontrastingos, nesiderinančios, netgi rėžiančios akį, tačiau jei visą tą neįtikėtinų elementų ir spalvų puokštę pasiseka sudėlioti taip, kad visi kontrastai suranda deramą vietą, – tie patys komponentai, tos pačios spalvos  įgyja visai kitą prasmę: ką tik buvęs pabirų, beprasmiškų detalių rinkinys tampa estetiškai jaudinančia visuma…
UGNIUS. Atrodo, laiko veltui neleidi?
LIUDAS. Laikas… Kas yra laikas?.. Tai turbūt toks daiktas, kuris ojektyvią vertę įgyja tada, kai mes jo nebejaučiam.
UGNIUS. Manai, administracija išleis?
LIUDAS. Manęs gal ir ne. Bet dėl eksponatų sutarta. O su administracija didelės bėdos nėra: retkarčiais Rokas Brigas paspaudžia iš viršaus, ir nuo mano gėlyčių procentukas nubyra, taip ir tvarkomės…
AGNĖ. Šitokios, rodos, dar neturi? (Paduoda knygą) Naujausias leidinys.
LIUDAS. “Ikebanos menas”… Nuostabu. Ką gi, bandysim užkariaut ir  Tokiją…
FABIJA (kraustydama krepšį ir ruošdama stalą). Žinai, Liudai, kodėl man patinka pas tave ateit?
LIUDAS. Todėl, kad čia tokia vieta, kur visada kvepia… paraku…
FABIJA. Praėjo tie laikai…  Bet kai prisimeni… Ech!.. Atpėk, brangusis, kuri puokštė man labiausiai patinka?
AGNĖ. Tėtuši…
LIUDAS. Nebežinai vardo?
AGNĖ. Ponas Liudai…
LIUDAS. Ko pageidauja ponia Agnė?..
AGNĖ. Ir ponas Ugnius nori tau kai ką parodyt…
UGNIUS. Nieko ypatingo.
AGNĖ (paėmusi iš Ugniaus knygą). “Nekaltumo prezumpcija mūsų teismų praktikoj”. Disertacija teisės daktaro laipsniui. Prašau.
LIUDAS. Apsigynei?
UGNIUS. Šiaip taip.
FABIJA. Teisės daktaras, viešpatie!.. Įgnybkit… Pasakykit, kad nesapnuoju… Sūneli, leisk tave išbučiuoti…
AGNĖ. Visa virpėjau kaip lapas… Profesoriai taip susiginčijo, maniau, atlapus nusiplėšys… Lėmė tik vienas balsas… Paskutinę akimirką…  Ir žinot, kieno buvo tas balsas?.. Habilituoto daktaro, profesoriaus Roko Brigo…
LIUDAS. Nepasigyrė…
AGNĖ. Girsis mat… Ten tokie prokurorai, tiesa, be pavardžių, tiesiog po kaulelį išnarstyti…
UGNIUS. Na gal ir ne taip baisiai, bet kaltintojų veiksmus tokio pobūdžio bylose, kaip  pavyzdžiui, Liudo Vakario, panarpliojau…
LIUDAS. Iš pradžių krimtosi žmogus… Kaip jis sako: pats save pergudravau… Juk tą visą aferą jis buvo sugalvojęs tam, kad tu neišlaikytum psichologinės įtampos ir prisipažintum … Na o tada, manė, tikrai pasodins… Bet kai tu su Tojota vos neiškeliavai pas savo draugelį, mūsų prokuroras ir sutriko – viskas apsivertė… Tavo prisipažinimas nieko nebeduoda – tavęs kaip ir nėr, nežinia, kada atsigeivalėsi ir ar išvis atsigeivalėsi, vis dėlto koma, ne šiaip sprigtas į kaktą, o mano byloje viskas parengta, kaltinimas gelžbetoninis, procesas eina kaip iš pypkės… Rokas susirado mane jau kalėjime… Turi paduot apeliaciją, sako… Aš jam sakau: Rokai, mane paleis, tarkim, bus pradėta byla Ugniui… Gerai, jei tas rupūžiukas nepabus, o jei pabus? Jei invalidas? Taigi jį turėsi sodinti… Jis dar bandė gint prokuroro mundurą – girdi, nusikaltai, turi būt nuteistas, atlikt bausmę... O aš ir sakau: ar jis dar nenubaustas? Ką reiškia  mano dešimt metų nelaisvės, kai jam laisvė atimta gal visam gyvenimui?..
FABIJA. Stalas paruoštas. Taurės sklidinos. Kviečiu, ponai…
LIUDAS. Na, pakeliam… Už laisvę…
(Visi pakelia stiklines, susidaužia)
          2006