Žydrojo slėnio istorijos - 7

(tęsinys)


Kai mažųjų skifų apetitas pagaliau buvo pasotintas, visi patraukė toliau. Ojo vėl ėmėsi vadovauti, pakeliui pasakodamas Mju įvairiausias tikras ir išgalvotas istorijas. Mju godžiai jo klausėsi, tikėdama kiekvienu žodžiu. Netrukus prie jų prisijungė Ula, kuriai pabodo žvalgytis į kraštovaizdį (tiesą sakant, gana vienodą). Ojo toliau porino savo istorijas abiem, ir jos klausėsi išsižiojusios, protarpiais susižvalgydamos. Tai bent vedlys!

Po kurio laiko tolumoje pasigirdo ūžimas ir šniokštimas. Tribas atsisuko į skifus ir paaiškino, kad jau nebetoli iki ugnikalnio - tai jis ten triukšmauja.

- Ar jis piktas? - atsargiai pasiteiravo Borkas.

- Kas? - perklausė Ojo.

- Nagi ugnikalnis.

- Ugnikalnis? Piktas? - tribas ėmė kvatoti. - Tai kad ne, mažasis mano bičiuli. Jis net nepavojingas, jei neisi per arti.

- Tai koks tas ugnikalnis? - vėl paklausė Borkas, už nugaros kikenant mergaitėms.

- Koks? - Ojo susimąstė. - Karštas. Raudonas. Triukšmingas. O visa kita pamatysi pats.

Borkas šiek tiek nurimo, tačiau jį gąsdino vis garsėjantis paslaptingas šniokštimas. Jis atsiduso ir išsitraukė iš maišo dar vieną par-sarę. Tada pasivijo seserį – kad drąsiau būtų.

Greitai šniokštimas pasidarė toks garsus, kad buvo neįmanoma susišnekėti, tad tribui teko nutraukti pasakojimą. Jis šūktelėjo, kad skifai būtų atsargūs, nes už keliolikos žingsnių skardis. Visi ėmė žengti atsargiau, juolab, kad visai sutemo, ir buvo sunku orientuotis. Tačiau netrukus jiems prieš akis atsivėrė kvapą gniaužiantis vaizdas: už kokio metro nuo jų kojų žiojėjo praraja, o jos gilumoje – didelis, raudonas, žaižaruojantis ugnikalnis.

- Jis veikia! - suriko Vibas.

- Aišku, veikia, - ramiai atsakė Ojo. - O kaip tu manei? Matai, mes irgi turim kuo didžiuotis.

- Tai jau tikrai… - sužavėta nutęsė Mju, negalėdama atplėšti akių nuo reginio. Ugnikalnio viršūnė ūžė ir sproginėjo, iš jos be perstojo veržėsi auksinė lava. Iš prarajos tvoskė baisus karštis, buvo sunku kvėpuoti.

- Na, mažasis Borkai, tai koks gi, tavo manymu, yra ugnikalnis? - kumštelėjo jam į pašonę Ojo ir nusijuokė.

- Jis gyvas, - rimtai atsakė skifas. - Gyvas.

Ojo atidžiai pažvelgė į mažąjį savo kelionės draugą. Iš tiesų, Borko apibūdinimas buvo ypač taiklus. Ugnikalnis alsavo gyvybe, atrodė, kad tai didžiulis pulsuojantis, kvėpuojantis, jaučiantis organizmas.

Iki soties prisižiūrėję į ugnikalnį, keliautojai pasuko atgal. Grįždami jie jau beveik nesišnekėjo, kiekvienas žingsniavo paskendęs savo mintyse. Visi buvo sukrėsti įspūdingo reginio.

Kelias atgal pasirodė trumpesnis nei į priekį, ir greitai jie vėl buvo toje pačioje laukymėje, į kurią nusileido su skraidančiu foteliu. Vibas ištraukė fotelį iš krūmų ir jį išskleidė. Atėjo laikas atsisveikinti.

- Smagu buvo su jumis susipažinti, mažieji skifai, - linksmai pasakė Ojo, tik jo akys buvo liūdnos. - Atvykite dar kada nors į mūsų planetą.

- Ir tu aplankyk mus, - graudžiai tarė Mju. - Būtinai būtinai! Nepamiršk, mes gyvename Žydrajame slėnyje: nesunkiai rasi pagal pakalnučių kvapą.

- Aplankysiu, o kaipgi, - atsakė Ojo, - ir atvešiu jums par-sarių. Sutariam?

- Sutariam! Ir ačiū už ugnikalnį, - pridūrė Mju. - Buvo nuostabu.

Visi skifai jai pritarė ir dėkojo savo vedliui. Atsisveikinę jie sulipo į fotelį ir pakilo. Tribas kurį laiką jiems mojavo, bet skifai tolo taip greitai, kad iš viršaus žiūrint jis vis mažėjo ir mažėjo, kol pavirto vos įžiūrimu taškeliu ir netrukus visai išnyko. Skraidantis fotelis sparčiai skrido namo…

                                              *  *  *

Kai Mju su Borku grįžo į savo namelį, jų jau laukė vakarienė. Mama su tėčiu viens per kitą klausinėjo vaikų apie Fidrą, o šie pilna burna pasakojosi įspūdžius. Išvargę po kelionės, dvyniai nuėjo miegoti nė nesiprausę. Jų tėvai liko virtuvėje prie stalo, nukrauto taškuotais par-sarių vaisiais…



(tęsinio?)