Rašalo skrydis

Aš tądien vėl panorau juoktis
Troškimas toks neatsargus
Bet juk yra iš ko ir tokios ilgos naktys
Dar vienas pokštas, padalinantis per pus

O liūdesiui turėjo būti šalta ir žvarbu
Neįsileidau jo – ir jis mane paliko
Žiūrėdamas pro tūkstančius langų
Neabejojau – taip ir atsitiko

Džiaugiausi, kad klaida kainavo tiesą
Žvilgsniu užgautas žaibas pasitraukė
Ne visos širdys moka taip mylėti
Turėsiu liniją, kurią ne rankos braukė

Aš tądien vėl panorau juoktis
Netikros žvaigždės pamažu užges
Ruduo tylėdamas paims mane už rankos
Žiūrėsiu tiesiai į spalvas

Skiriu perskaitytai knygai