Ežiukai arba tikroji meilė

- Kuo aš galiu tau padėti?
- Padėti? Tu? Kažin ar apskritai gali. Tu nė velnio nepanašus į padėjėją. – ji nusisuko.
  -Tai ko čia atėjai? – jo akys žaibavo.
- Oi, generole, aš tikrai čia ne jūsų didenybės garbei.
- Tada baik skaldyt malkas ir nešdinkis nuo mano suoliuko.
- Cha, nuo kada čia tavo suoliukas? Gal ir nuosavybės dokumentus turi?
- Gal ir turiu!
- Aha, tai gal man parodytum?
- Tau? Chm, tau aš niekada nieko nerodyčiau.
- Taip, nes esi tikras skrudžas, ar ne?
- Tu, plepi, susisukus... – jis nespėjo baigti nes gavo spyrį kojon. - Ai!
- Štai taip, prakeiktasis! Čia už tai, kad visada buvai egocentriškas, pasipūtęs ir šlykštus savimyla!
- O tu – aikštinga, užsispyrus ir kvaila mergiotė, velniai tave rautų!
- Tu beždžionė!
- Na aš tau parodysiu…
- Trauk nuo manęs savo bjaurias letenas!
- O kodėl turėčiau? – jis nesunkiai persimetė ją per petį ir patraukė tvenkinio link.
- Aš tau policiją iškviesiu!
- Tikrai? Pirmyn…
- Aš…aš tave į teismą paduosiu! Sėdėsi kaliūzėj iki grabo lentos!
- Štai kaip? Tada aš suteiksiu tau dingstį mane pasodinti.
Ji suspiegė taip garsiai, kaip tiktai leido jos plaučiai.
- Nustok klykti, pati žinai kad niekas tavęs neišgirs. - jis pradėjo švilpauti linksmą melodiją.
- Pastatyk mane ant žemės arba, prisiekiu, aš tave užmušiu!
- Taip, taip, taip…
- Kas, tavo manymu, tu toks esi? Tuojau pat paleisk mane! – ji ėmė nirtulingai daužyti kumščiais jo nugarą.
- Tiesiog dabar?
- Taip, tiesiog dabar! Tu, pakeiktas gyvu… - jis ją paleido ir ji tekštelėjo į vandenį.
Akimirką jie tylėdami žiūrėjo vienas į kitą.
- Už tai aš išlupsiu tau akis. – ramiai tarė ji. – bet gal bent padėsi man atsistoti?
Jis neryžtingai ištiesė ranką, o ji, stripriai truktelėjusi, jį irgi įvertė į vandenį. Už tai buvo apdovanota tokiu žvilgsniu, kad kūnas pagaugais nuėjo.
- Mmm? Tau juk reikėjo atvėsti. – nekaltai šyptelėjo ji.
- Prakeikimas, tu ką, visada taip elgiesi?
- O tu?
- Paprastai manęs niekas neišveda iš kantrybės.
- Jei tau į gerklę supilčiau barelį cukraus, galbūt tai pasaldintų tavo nuotaiką?
- Su statine ar be?
- Su. Ir su statinės šulais bei viskuo kitku. Iš pradžių plačiuoju galu.
Jis neištvėręs šyptelėjo.
- Taika? – ji atsistojo.
- Ech...taika. Gal padėsi man atsikelti?
- Verčiau jau valgysiu purvus nei vėl voliuosiuos tame vandenyje. – prukštelėjo ji.
Atsistojęs jis apkabino jos pečius ir jie nuėjo suoliuko pusėn.
- Ką manai apie ežiukus?
- Mm?
- Ką manai apie ežiukus?
- Ežiukai gerai. Ežiukai labai gerai.
- O man nepatinka spygliai.
- Tikrai?
- Uhu...