Taip akivaizdžiai netelpam į rėmus
Tų, kuriais ketinom būt prieš švintant.
Žodžius pametę, suklaidinome veikėjus.
Praeivių lūpose beveidžiai bučiniai įstringa
Žvaigždėm mylėtų, žvilgsniais apmuštų aušrų.
Ir rankos susikibę, antrankiais pavirtę.
Vis dar nedrįstam atrakint spynų,
Delnuos sugniaužiam metalinę viltį
Ir akmeninėm šypsenom neva dabinam sceną,
Reguliariai pakeičiam kostiumus,
Gyvenam nuo laukimo lig laukimo,
Datom pakrikštiję praėjusius metus.
Nervingai glaudžiamės, du atgyvenę kabareto mimai.
Gesiname šviesas, ir jau ne meilei, vien tik mums plojimai.