Šviesa tamsoje

Šiurpus paklydęs vėjas atkeliaus
Vers uolą stiprią, į Nežinią ją pasišauks
Ir liks tik nebūtis tyli
Erdvė tuščia, šalta ir nebyli
Sapnų jau nebebus, nei norų, nei minčių
Aplinkui – vien šikšnosparniai pilkų naktų...

Tik visada yra šviesa tamsiausiam šuliny!
Ar tu žinai? Ji - tarsi žalias medis pliko lauko vidury.
Minčių žiedai, šaltiniai norų grįš,
Sonetuose ir dainose skambės naujai užgimusi viltis.
Oš medžiai, jūroje ramunių skęs atplaukęs juokas.
Jau niekada negrįš paklydęs vėjas, nebūtis ir klaikuma –
Eis prieky pienių vainiku pasidabinusi šviesa.