Baimė

Tyli beprotybė ir vėl pasiglemžia,
Vėl ašaros odą ledinę padengia.
Balti kojų pirštai nuo šalčio susitingsta,
Ledinė širdis vis dar plaka, nerimsta.

Būtybė vis bando šį jausmą nuvyti,
Ji rankoje laiko pūkelį mažytį.
Visa gyvastis Žemėj žino jos norą,
Būtybė paleidžia pūkelį į orą.

Minkštuos pataluos, užmerkus akis,
Ji žino ką vėl vakare pamatys.
Jos oda pašiurpsta, ją baimė sukausto,
O širdį krūtinėj tik mausto, tik mausto...

O dar tas lietus, kodė jis nesiliauja?
Kodėl su mumis jis pastoviai keliauja?
Naktiniai liepsnojantys gatvių žibinta,
Beribiai nejaukūs jausmų labirintai.

Ir jis kvepia kaip ryto rasa ant lelijų,
Aš aprišiu jo kojas tvirtom pinavijom.
Niekada niekada nepaleisiu...
Niekada niekada neapleisiu...