šaukiu pasaulį....

Audros paliktam vandenyno krante,
Sėdėjau ir aš pabėgėlis vienas
Ištiesęs rankas į orą-
Ugninę savo sielą vis pagauti bandžiau..

Ji kaip saulės spindulys
apšvietusi pasaulio kelius
į mane žiūrėjo…

Ir aš juoko savo
Užgniaužti negalėjau..
Negalėjau nei sumerkti akių,
Nei laiko sustabdyti

Kur tu? – šaukiau pasauliui…
Kur tu?... sugrįžk prašau..

Aš čia…ant kranto,
Atlanto vandenyno,
Sėdžiu ir laukiu tavęs…

Žinau… saulė leisis ir kils
Ne karta, bet aš liksiu čia..
Ant akmenų sėdėsiu,
Kalbėsiuos su žuvėdrom
Padangėje skraidančiom,
Rodysiu kelius plaukiantiems
Laivams toli horizonte…

Aš čia…lauksiu tavęs,
Kol tu ateisi ir savas
Rankas ištiesi man…