Varna (tęsinys)

I dalis:http://rasyk.kitoks.lt/index.php?fuseaction=read.view&id=11641

Persisvėręs per tilto turėklus jis bailiai dairėsi į šalis, keiksnodamas save ir visą pasaulį. Atvažiavo per vėlai, nes tai šen tai ten vaikščiojo žmonės. Vaciui atrodė, kad visi jį stebi. Štai jauna mergina, praskubanti pro šalį, atrodo taip dėbtelėjo, kad Vacys vos išlaikė lygsvarą.
Teko nusileisti po tiltu, kur niekas nemato. Sunkiai jam sekėsi ropoti krantu kur mėtėsi šiukšlės ir žėlė žolės, kažin kokie ajerai ar nendrės, deja, šito Vacys nesuprato. Užsimojęs iš visų jėgų jis švystelėjo tolyn ginklą, kurį drebančia ranka šiaip ne taip ištraukė iš maišo. Jis garsiai pliaukštelėjo į tekantį vandenį ir nedorėlį matyt nunešė srauni upė. Koks palengvėjimas užplūdo Vacio krūtinę! Jis garsiai atsiduso. Visas pasaulis jam nusidažė šviesesnėmis spalvomis ir jis linksmai nusišypsojo... Koks gražus gyvenimas. Dabar tai jau gyvens su tokia krūva pinigų....
Staiga jo palaimingą būseną nutraukė gergždintis balsas:
- Nu ir ką ponuli ten įmetei?
Vacys krūptelėjo ir pamanė, kad jam širdis iššoks, taip ji pradėjo plakti. Atsisukęs jis išvydo valkataujančio asmens išvaizdą turintį vyriškį dideliais ūsais ir barzda. Barzdos plaukai raitėsi jam ant krūtinės ilgomis bangomis, o dryžuotas megztinis ir jūreiviško stiliaus kepuraitė ant viršugalvio darė jį panašų į piratą.
- Nieko, - išlemeno šiaip ne taip Vacys, - šakalį tokį radau ir nusviedžiau į vandenį.
- Na jau tai jau tai, - nusikvatojo savo šlykščiuoju balsu valkata, - mačiau aš viską nepudrink tu man smegenų! Mačiau, kaip kažkokį naganą metei. Aš gi ne aklas.
- Tau pasivaideno, - beviltiškai ginčijosi Vacys, - užputusiom akim, nemiegojęs matosi ir pasirodė velniai žino kas!
- Čia jau ponuli neišsisuksi! – iššiepė eilę geltonų dantų žmogysta,- Viską mačiau, o kad išsigandai, tai matyt prisidirbęs kažką esi. Šakalį matai jis inmetė. Cha! Ir dar kartą galiu nusijuokt. Nieko nebus. Jei nori kad nepraneščiau kam reikia – kratyk kašeloką!
Na ir užvirė Vaciui kraujas gyslose. Juk tiek iškentėjo ir šaudė, ir butą kniso, ir vaiduokliai jį naktį puolė, o čia atsiprašau kažkoks prašalūnas bando jį išnaudoti. Kas gi toks per gyvenimas neteisingas, kad žmogui net atsipūsti neleidžia, tuoj pristoja koks kraujasiurbys ir savo dalies reikalauja. Šiaip ne taip Vacys susivaldė ir nusprendė kuo greičiau išspręsti šį reikalą, nes kuo ilgiau bendraus, tuo labiau valkatėlė jo veidą įsimins. O jei įsimins galės paliūdyti ir jam pakenkti, jei kas išaiškės.
- Nu kiek tu nori? Kiek?
- Ogi, - mindžikavo vyriškis,- nu nežinau, kokių 100 litų gal ir pakaktų. Sakau gal, nes dar neapsisprendžiau.
- Nieko sau, - supyko Vacys. – Imk 50 ir eik, kol kaulai dar sveiki.
- Tu čia, ponuli, dantų nešiepk ir negrąsink. Mat atsirado grąsintojas persisukęs visas, stumtelčiau biškutį ir lėktum paskui tą savo šakalį. Graitais duok man 100 litų, aš čia nejuokaunu.
Na, valkata nemelavo, jis buvo tvirtos išvaizdos ir Vacys kiek pritilo. Ką reiškia tokiam bomžui trinktelt jam ir atimti viską ką jis turi. Turbūt ir gyvena čia, po tiltu. Nuleidęs galvą ir baisiausiai susinervinęs jis išsiėmė iš kišenės aptrintą ir daug ko mačiusią piniginę ištraukė šimtą litų. Tiek ir teturėjo. Paskutinį grašį traukia, ne kitaip, tokios ir panašios mintys sukosi Vacio galvoje.
- Te ir daugiau man čia nelok. Ir tai už dyką pinigus gavai.
- Nemanyk kad ačiū pasakysiu tu pinigų maiše. – nusispjovė valkata ir ėmė ropštis krantu aukštyn.
Vacys ilgai sekė jį akimis, kol pagaliau išnyko iš akiračio. Pagaliau jis galėjo ramiau atsidusti. Nusigavęs prie mašinos įsėdo ir garsiai pasileido radiją. Ramiai parvažiavo namo. Įėjo pro duris. Atsisėdo į fotelį. Viskas ramu, nieko baisaus, jis laisvas, niekas nežino, kad jis kažką nužudė. Jis ramus. Namai tušti. Kibire pinigai.
Bet staiga Vaciui pasidarė šlykščiai liūdna. Jis toks vienišas. Niekas jo nemyli. Niekas jo nepasiilgsta, niekas nepaskambina nei paprastą dieną, nei kada nors. Reikia save palinksminti ir nueiti ką nusipirkt už tuos pinigėlius, kuriuos taip sunkiai rado. Ir taip sunkiai atsikovojo. Ims išsikeis šimtuką ir nusipirks sau kokio skanaus ėdesėlio. Ir nuotaika prašviesės ir gal ateis įkvėpimas.
Taip jis padarė. Nuėjęs į keitimo punktą jis išdidžiai nutėškė banknotą. Tarnautoja pakišo banknotą po mėlyna šviesa ir susiraukė. Ji įtariai pažvelgė į Vacį ir dar kartą pakišo banknotą. Tada ji kažkur išėjo. Vacys pasijuto neramus. Jis apsidairė ir nusprendė nešti savo senus kaulus laukan. Tačiau buvo per vėlu – jį už parankės jau laikė apsaugos darbuotojas žvėrišku veidu.
Vacys bandė priešintis.
- Jūsų pinigas padirbtas. Jūs turite vykti į policiją ir pasiaiškinti iš kur gavote taip kokybiškai padirbtą valiutą. Beveik neįmanoma atskirti,  - kažkas jam blerbė į ausį.
Vazys jautėsi klaikiai. Pasijuto pavargęs ir karštligiškai bandė sumąstyti iš kur gavo tuos pinigus. Tuo metu jį įgrūdo į automobilį ir nuvežė į nuovadą.
Jį apklausti buvo paskirtas storas policininkas, kuris matyt labai prakaitavo. Nuo jo sklido troškus kvapas ir visi stengėsi nuo jo laikytis atokiai.
Vacys buvo nuvestas į kamabarėlį apklausai.
- Taigi iš kur gavote šitą pinigą? Jis padirbtas.
- Em, turguj. –pasimuistė kėdėje Vacys.
- Kaip tai turguj?
- Na, pardaviau savo  magę. Nu ir sumokėjo tą sumą. Nu 100 dolerių. – Vacys stengėsi atrodyti kuo naivesniu.
- Koks tai buvo magnetofonas?
- Na vidiakas. Nieko įpatingo.
- Kaip atrodė asmuo, kuris jį pirko iš jūsų? – nesustojo kvapnusis policininkas, gręždamas akimis Vacį.
- Nu, ką aš žinau, nepamenu jau. Seniai buvo.

Ilgai dar kankino Vacį klausimais. Galiausiai prarado viltį ir konfiskavę pinigą paleido namo.
Dar liūdnesnis Vacys grįžo į namus. Pinigai padirbti, šnipštas iš jų.... Draugas užmuštas. Sėdėjo liūdnas prie lango. Jis prisiminė, kaip pokštelėjo šūvis, kaip draugas virto ant žemės. Kaip baisu buvo sėdėti vienam kambaryje ir atrodė, kad Petras atsigavo ir jį tuoj pasmaugs. Vacį ėmė krėsti drebulys ir šiaip ne taip prišliaužė prie lango pažiūrėti ar nieko ten nėra, nes pasirodė, kad kažkas nagais braižo stiklą. Už lango jis pamatė varną. Ta pačią varną, kuri  viską žinojo. Ji vėl spoksojo, Vaciui atrodė, kad į jį žiūri pati mirtis. Tada jis išgirdo beldimą į duris. Priėjęs išgirdo, kad tai policija, kuri atkvyko pas jį daryti kratos.
Na, štai, pagalvojo Vacys, čia ir yra mano galas. Tada išgirdo už lango karksint ir suprato, kad rado išeitį. Jis laisvas ir niekas jo neuždarys už grotų.
- Petrai, ateinu pas tave... – sušnibždėjo jis ir šoko pro langą.
Varna dar patupėjo ant šakos ir kiek pakarksėjusi nuskrido. Į šį kiemą ji daugiau nebegrįžo.