Kodėl mes išvykstame?

Aš mėgstu skraidyti. Juk taip malonu pakilti į neaprėpiamą dangaus mėlynę ir visus stebėti iš aukštai.
Gimiau čia, Lietuvoje. Kaip ir mano tėvai, ar jų tėvų tėvai, buvau tikras patriotas. Mylėjau savo tėvynę ir laukdavau kiekvieno pavasario, kad vėl galėčiau čionai sugrįžti.
Bet vos pasibaigdavo nuostabioji vasara, visu šeimos būriu turėdavome pakilti į, dar mano protėvių pavadintą, didžiąją kelionę į šiltuosius kraštus.
Niekada nesuprasdavau, kodėl po tokių linksmų ir beprotiškai įdomių dienų turėdavau palikti savo gimtąjį kraštą. O ir tėvai man niekada to nesakydavo. Tiesiog vos man prabudus, prieidavo tėvas ir tardavo: “Sūnau, šiandien toji diena, kai laikas keliauti. ”
Skrisdamas pietų link, aš matydavau gražiausią gamtovaizdį: kaip dangus neaprėpiami laukai, apsėti bulvėmis, burokais, ropėmis, javais, rugiais ar šiaip apaugę įvairiausiomis piktžolėmis, kurios man buvo tokios mielos, artimos ir neapsakomai gražios, maži kaimo namukai ir milžiniški miesto dangoraižiai, įvairiausio dydžio automobiliukai bei kitos transporto priemonės ir žinoma tie keisti žmogeliukai, kurie visada būdavo kuo nors nepatenkinti…
Kiekvienąkart, kai tekdavo palikti savo namus, man ašarėlės byrėdavo kaip pupos, tačiau mama ramindavo, kad aš tikrai čia sugrįšiu. Taip ir būdavo! Bet vos praėjus keliems mėnesiams, aš vėl turėdavau palikti šį nuostabų kraštą.
Pagaliau pasiekiau pilnametystę. Rodos, dabar galėjau daryti ką tik panorėjęs. Buvau revoliucioningos sielos, norėjau prieštarauti dabartinei santvarkai ir rėkte rėkti, kad aš kitoks.
Ir štai vėl atėjo tas metas, ta didžioji kelionė, kuri suteikdavo man tiek daug skausmo, kuri supjaustydavo mano širdį mažais gabalėliais ir lyg pasityčiodama, vis tiek ištremdavo iš mylimos šalies.
Žinoma, šį kartą nusprendžiau priešintis. Motina bandė atkalbėti, tėvas grasino, draugai išjuokė, kiti pasmerkė. Tačiau visi jie mane paliko vieną kovoti su nusistovėjusia tvarka.
Dabar suprantu, koks tąkart buvau kvailas ir, kad tikrai nieko negalėjau pakeisti.
Taigi, likus man vienam, aš apsidžiaugiau pagaliau išsivadavęs nuo kontrolės. Galėjau daryti ką panorėjęs ir pagaliau galėjau išsiaiškinti, kodėl visi, vos pasibaigus vasarai, palikdavo gimtąjį kraštą.
Rudenį, kol dar buvo galima rasti maisto, aš džiaugiausi gyvenimu. Ir vis dar negalėjau suprasti, kodėl vos pasibaigus vasara, reikėdavo palikti Lietuvą.
Dienos slinko. Darėsi vis šalčiau. Maisto atsargos seko. O ir veiksmo gatvėse sumažėjo. Tačiau patriotiškumo ugnelė vis dar degė mano širdyje ir smalsumas kuždėjo į ausį, kad nepasiduočiau ir laukčiau, kol atsiskleis toji Didžioji paslaptis.
Pramerkiau akeles. Kas tai? Aplinkui buvo kažkokio balto “daikto”. Lyžtelėjau. Kaip maloniai tirpsta burnoje. Skonis šiek tiek primena vandenį. Tik šis “daiktas” buvo akinamai baltas, purus, tačiau labai šaltas ir stingdantis.
Visu kūnu jaučiau, kad jau artėja atsakymas į mano klausimą. Žinojau, kad neužilgo atskleisiu Didžiąją paslaptį.
Taip gyvenau toliau. Šios dienos jau nebebuvo tokios mielos ir šiltos kaip vasara. O ir kasdien vis sunkiau rasdavau maisto. Kūnas silpo. Vis dažniau visą dieną praleisdavau lovoje. Tačiau dar vis nesupratau, kodėl vos pasibaigus vasarai, reikėdavo palikti mylimą kraštą.
Kartą, po pačios šalčiausios nakties, aš nebeįstengiau atsikelti. Aš užmigau. Užmigau amžiams.
Tik tada supratau, kodėl vos pasibaigus vasarai, reikėdavo išvykti iš Lietuvos. Todėl, kad taip reikia…