Pirmasis žmogus

Ereretanharatas buvo pagrindinis, pats svarbiausias ir gražiausias nuostabios  planetos-sostinės Treenraa miestas. Senieji Raštai kalba, kad čia buvo pats pirmasis elfų miestas, vėliau tapęs Mėlynosios Žvaigždės Karalystės, valdančios didžiąją dalį žinomo kosmoso, sostine. Jo stiebėsi kilometrais į dangų, kur iš Stiklinės Strėlės rūmų miriadus rasių valdė Arataanas Spindulingasis, Mėlynosios Žvaigždės Karalius, Pirmosios Plotmės Magas, Drakonas Feniksas, Ultaino Išmintingojo bei Elmelitės Gražiosios sūnus ir taip toliau, ir dar dešimt aukso puslapių pilnų titulų. Žemiau jo gyveno kiti elfai. Aišku, nei vienas Aukštasis Elfas pagal gyvenamą vietą neatsidurdavo arčiau žemės negu per kilometrą. Po jais gyveno kitų rasių elfai, namai ėjo vis prastyn ir prastyn, kol likus puskilometriui užleisdavo vietą chaotiškoms driadžių, piksių, koboldų, gobtinų, nykštukų ir orkų valdoms. Tiesa, nepriklausomai nuo gyvenamo lygio, visi elfai engė orkus, kurių dievai tebuvo kvaili stabai, šamanistinė kultūra – primityvi, kario garbės kodeksas – barbariškas ir dar daug kitų įžeidimų, leidžiančių smailiaausiams visatos valdovams jaustis patogiai. Todėl orkai gyveno labai giliai, po natūraliu planetos paviršiumi, kartu su rasėmis, kurios iš prigimties linkę į gelmes. Patiems orkams, mėgstantiems savanas ir miškus ir kitokią gamtą tai buvo nepakenčiamos vergijos tūkstantmečiai.

Tačiau elfams į taip buvo nusispjaut: jie buvo sena ir galinga rasė, magijos ir technologijos būdu nukariavę visas besipriešinančias rases. Toks požiūris negalėjo neužsitraukt nepalankaus vertinimo iš pavergtųjų rasių. Bet koks Aukštasis Elfas buvo masinantis taikinys teroristams, ką jau kalbėti apie patį Karalių. Kad ir koks jis galingas bebūtų, jam reikėjo apsaugos. Ją teikė Drakono Riteriai, į kuriuos patekdavo tik grynakraujai, iki galo ištikimi ir kare pasižymėję kariškiai. Joks lepšis dvariškio giminaitis negalėjo prasiskverbti į šį keturių šimtų devyniasdešimt šešių karių korpusą. Riteriai buvo ginkluoti pačia moderniausia, galingiausia, stipriausiais užkeikimais apipinta ginkluote. Jų mėlynai auksinės figūros vertė drebėti iš baimės kiekvieną sukilėlį ir disidentą. Tuo pačiu premijos už jų galvas irgi buvo nemažos, kartais net absurdiškos.

Ir štai prie šios kompanijos vieną gražią Paskutinės Sėjos dieną teko prisijungti Teomelei, kurios prievardžiai ir pavardės užima pakankamai daug vietos ir be jos pačios niekas jų nemokėjo. Ji buvo pasižymėjusi desantininkė, pirmose linijose besikovusi daugelyje legendinių ar šiaip mistiškų mūšių: Teofato Skraidančių Miestų sukilimas, besibaigęs planeta, nuklota sudužusiais, niekad nebepakilsiančiais miestais; Gorgobo Traiškytojo sukilimas, kai teko kautis požeminiais tuneliais šuoliuojančiose gobtinų šachtininkų gyvenvietėse; Bekūnio Durklo ugnikalnio šventyklos šturmavimas, ten okultistai ruošiesi paaukoti dvidešimt tūkstančių telepatų ir jų mirties skausmo energiją panaudoti sostinės nušlavimui nuo galaktinės arenos... Daug kraujo teko pralieti Teomelei, ir nors pati prarado tiek, kiek nedidelis miestukas, jos priešų kraujyje buvo galima paskandinti tūkstančio planetų kūdikius ir dar būtų užtekę vietos povandeninių laivų eismui. Taip, per tuos tūkstančių metų ji užsitarnavo vietą tarp Drakonų. Kai kas sakytų, kad asmuo, pastaruosius kelis tūkstančius metų skerdęs ir pjovęs kitus padarus, nelabai tinka garbingai tarnybai. Tačiau elfai pasižymėjo stabilia psichika ir visišku abejingumu bet kokiam protingam padarui, kurio pavadinime nėra žodžio „elfas“.

Garbinga pasitaikė ir jos pirmoji užduotis: Saugoti Paskutinės Sėjos trečio ciklo 15 dieną vykstančią Paskutinio Grūdo šventę. Daug elfų susirinkdavo į iškilmes pagerbti žemei ir prašyti šios bei keleto elfiškų dievų gero derliaus. Šventė lyg ir archajiška rasei, galinčiai auginti genetiškai modifikuotus augalus, bet elfam imponavo natūralūs žalėsiai bei šventės kulminacija: masinė orgija, kuri turėtų suteikt dirvožemiui derlingumo, grūdų varpoms – dydžio, vaisiams apvalumo ir t. t., dauguma vis tiek rinkdavosi dėl orgijos. Teomelė su 247 kitais Riteriais sudarys vieną ir dviejų pamainų. Jos laimei, paskutinis šventės sargavimas baigsis orgijos viduryje, tai ji galės stačia galva pulti į linksmybes. O dabar reikia vaikščioti salėmis, žiūrėti, ar kas nors nesilaužia vidun ir nenori pakenkti garbiems svečiams. Artėjant paskutinės pamainos pabaigai ir ją po truputį pradėjo krėsti jaudulys. Iš išorės to nesimatė dėl žibančių viso kūno šarvų ir absoliučiai visą galvą dengiančio sidabriško kūginio šalmo. Galų gale prisistatė ir jos atėjęs pakeisti Riteris, kuris nežymia vilko kojas, kas tikriausiai buvo tam tikro išsekimo požymiu. Ryšiu apsikeitę tam tikromis mandagybėmis ir replikomis, jie patraukė į skirtingas puses.

Kareivinėse ji pasirodė paskutinė. Iš sienos paslaugiai išlindo šarvus paimt pasiruošę ataugos. Modernūs šarvai lengvai nusiėminėjo ir nyko sienoje. Teomelė stovėjo visu nuogu elfišku grožiu, tik vienam batui dengiant jos pieno baltumo odą kai nugriaudėjęs sprogimas ją parvertė ant žemės.

-1 skirtukas-

Laimei, dėl technologinės pažangos kareivinėse nebuvo nei stalų, nei suolų, nei jokių kampų, į kuriuos būtų galima dramatiškai prasiskelti galva. Velniai  rautų, grindys net buvo šiek tiek minkštos, todėl Teomelei visas griuvimas nepadarė didesnės fizinės žalos ir ji atstatė savo karinęs būklę, kiek tai galima padaryt mūvint tik vieną šarvuotą batą. Iš sienos šovę čiuptuvai iškart aprengė ją pilna uniforma. Taip, atrodo orgiją teks praleist. Kairėje rankoje spausdama jėgos rapyrą ir dešinę atstačiusi į priekį (ant dešinės rankos buvo įtaisytas sudvejintas kristalginklas) ji iššoko į koridorių. Ten dėjosi dalykai iš mokslinės fantastikos ar net fentazi srities: į artimiausią galeriją iki pusės sulindęs buvo didelis, grubus rūdvežys. Žala rūmams buvo baisinė, nes rūdežys yra milžiniško dydžio krovininis aparatas, o pusė jo buvo prasmegę dvaro gelmėse. Pro langus matėsi, kad ir kitos rūmų vietos patyrė panašias atakas. Dar blogiau, iš rūdvežių veržėsi stabilus orkų srautas, kurie neatrodė lyg būtų atvykę pasidžiaugt švente. Drąsiai galima teigti, kad šį žalsvų kūnų masę ruošiesi jei ne žudyti, tai bent plėšti iki valios. Teomelė tyliai ir gracingai puolė į kovą.

Orkai yra puikūs kovotojai: ištvermingi, stiprūs, sumanūs, greitai gyjantys. Vienintelė jų silpnybė buvo tradicijų laikymasis. Orkai kaudavosi tik su tam tikrais ginklų ir šarvų deriniais. Todėl juos galų gale ir nugalėjo elfai. Todėl greitos pergalės tikėjosi Teomelė. Visa bėda ta, kad šitie orkai buvo kitokie: jie buvo apsiginklavę ir apsišarvavę kuo tik galėjo. Dažnas buvo apiginklavęs viniasvaidžiu ir plazminiu rėžtuku, apsirengęs metalu sutvirtintais darbiniais rūbais. Šios detalės, kad ir kokios smulkios bebūtų, nustebino elfus, ką įrodė didėjantys sargų ir Drakonų Riterių nuostoliai: vienas krito su monomolekulinio nusmailinimo vinim galvoje, kitą ištaškė superkūjis, plazminiai rėžtukai atjunginėjo nuo kūnų galūnes. Elfai irgi rodėsi gerai, tačiau orkų buvo daugiau, kritusio vietą užimdavo kitas. Teomelė sukosi kaip galėjo, blokuodama smūgį, šaudama į veidą, nukirsdama koją, spyriu į pilvą sumaldama vidinius organus, tačiau orkai vis plūdo ir plūdo. Galų gale ji susidūrė su orku, kuris buvo didesnis ir grėsmingesnis už kitus, podraug ir geriau ginkluotas bei šarvuotas. Teomelė smogė rapyra jam į krūtinę, tačiau jis orkas atrėmė ataką industrine izoliacija apvyniota ranka. Beveik tuo pačiu metu ji pabandė iššaut kristalginklą jam į galvą, tačiau šis buvo greitesnis ir kairėje rankoje laikomu plazminiu rėžtuku išdorojo ginklą bei virš alkūnės nupjovė elfės ranką. Tai akimirkai ją nustebino, o tuo pasinaudojęs orkas smogė milžinišku kumščiu į Teomelės šalmą ir ji nuskrido prie sienos, į kurią atsitrenkusi sudribo kaip maišas. Pasaulis atsitraukė, stojo tamsa.

Pamažu ir po truputi, su chemikalų pagalba, tamsa pasitraukė. Virš Teomelės buvo pasilenkęs medimagas, apsirengęs žaliais medikų rūbais ir pasipuošęs tamsiai žalio medžio, medikų ženklo, insignija. Jis ką tik suleido jai vaistų ir dabar rūpinosi rankos atauginimu. Ši atrodė kaip strampas su penkiais mažais čiuptuviukais, Teomelė pagalvojo, kad šventėje su tokia atauga jokiu būdu negalima pasirodyti. O tada smegenys sureagavo ir paslaugiai priminė apie orkų antpuolį. Teomelė apsižvelgė aplinkui. Ten vaikščiojo technikai ir apžiūrinėjo lavonus, tiek orkų, tiek elfų. Rankos mostu nuvijusi mediką, elfė nuėjo prie vieno techniko, įnirtingai skenavusio negyvą orką.
-Raportuok, - sukomandavo Teomelė.
Technikas kaip spyruoklė šovė į viršų nuo lavono ir atgręžė savo tamsiojo elfo veidą.
- Miledi, šie orkai kažkokie keisti. Malonėkite pažiūrėti čia, - tarė jis, įjungdamas holografinį displėjų ant savo riešo. Pasirodė orko galvos modelis. – Štai normali orko galva. O dabar matote mūsų užpuolikus. Maloningoji ponia tikrai pastebi šiuos spyglius. Tai kristalai, savo sandara primenantys pramoję naudojamus energijai saugoti ir perduoti. Keista tai, kad jie yra raudonos spalvos ir atrodo taip, lyg būtų išaugę orko galvoje. Be to, kristalai kaip ir skleidžia kažkokį signalą ar vibraciją...
- Atseksite jo šaltinį ir praneširs koordinates - elfės balse nuskambėjo grasinimo gaidelės. Teomelė nusisuko ir nuėjo
- Taip, mano ponia. – tamsusis elfas nusilenkė jos nugarai ir slapta atsiduso.

-2 skirtukas-

Geriausias būdas sužinoti informaciją apie ataką buvo nueiti į Drakono Lizdą, Riterių vadavietę ir salę, kurioje buvo sukabinti įvairūs trofėjai, kaip kad ginklai, priešo vadų galvos ir kitokios smulkmenos. Ten jau buvo susirinkę visi Riteriai, trūko tik trisdešimt aštuonių žuvusiųjų. Salės viduryje, ant nedidelės pakylos, stovėjo Yylvardenas, Auksinis Drakonas, visų riterių vadas. Jis pradėjo kalbą.
- Riteriai! Šiandien mums padarytas milžiniškas įžeidimas: šlykštūs žemesniosios rasės atstovai užpuolė Stiklinę Strėlę! Jie ne tik užmušė trisdešimt aštuonis mūsų brolius ir seseris, jie sugadino Princo šventę. Dar blogiau, kol mūsų kariai šlovingai gynėsi, barbarai prasismelkė į Rubino Bokštą ir pagrobė Karaliaus brolį, garbųjį Maerkiną!
Riteriai sekundei užgniaužė kvapą: taip šokiruoti jie buvo žinios. Maerkinas buvo Princo brolis, kuris pasiaukojo vieno pasikėsinimo į Karalių metu, kuris sunaikino jo sąmonę. Jis buvo pati elfiškiausia daržovė, kvėpuojantis, valgantis, bet ne daugiau. Talentingi medimagai triūsė kelis metus tam, kad sugrąžintų jam sveiką protą ir vis be jokių rezultatų. Yylvardenas tęsė kalbą:
- Mes nežinome barbarų motyvų, nors tikriausiai norėta mus kuo skaudžiau įžeisti, o garbiojo Maerkino kūnas bus panaudotas kokiame nors nešvankiame rituale. Tačiau mes jį išgelbėsime: dėka paslaptingųjų kristalų orkų galvose mes nustatėme vietą, kur jis tikriausiai buvo nugabentas. Tai yra vienas giliausių industrinių kompleksų. Vietinis garnizonas neatsakė į šaukinius, todėl manome, kas su jais buvo susidorota. Tačiau mes atkeršysime! Mes pulsime su geriausiais karalystės kariais, išskersime barbarus ir išgelbėsime Maerkiną! Pats Karalius kausis su mumis! Mes nugalėsim! Aep‘Saratai, į kovą!

Iš įvairių kareivinių ir garnizonų mieste pakilo desantiniai laivai, vežantys tūkstančius elfų karių. Puošnūs, grakštūs, į strėlės antgalius panašūs laivai pakibo virš Giliosios Prarajos, besileidžiančios į patį giliausią orkų pramoninį rajoną. Seniau buvo siūlymų Prarają pavadinti kaip nors kitaip, bet ten negyveno svarbūs asmenys, todėl pavadinimas liko. O dabar virš jos ratais kybojo laivai. Per vidurį buvo Arataano asmeninis botas, Mėlynoji Nova. Viduje mėlyno mitrilo šarvais apsitaisęs Karalius ruošėsi puolimui su visais gyvais Riteriai. Aplink juos sūkuriavo botai su elitiniais elfų kariais. Didžiąją dalį likusių sudarė kitų elfų rūšių pajėgos, laikytos prabangia patranku mėsa (paprasta patrankų mėsa buvo ne elfiškos prigimties rasės, dėl progos iškilmingumo ir abejotino lojalumo nedalyvaujančios puolime). Ir štai gracingai žemyn smigo Nova, iš paskos sekama rato elitinių karių, paskui kuriuos leidosi visi likusieji. Kelias iki žemės paviršiaus buvo ganėtinai ramus, nes ten gyveno elfai. Vos nuleidus žemiau juos pasitiko pirmas siurprizas: iš gilumos atlėkė raketa ir sprogo atsitrenkusi į Novos energijos skydą. Riteriai tik nusišaipė: beviltiškas bandymas. O tada užvirė pragaras.

-3 skirtukas-

Puolančias elfų pajėgas iš visų užliejo uraganinė ugnis. Pliekė nepaliaujamos raketų salvės, skeveldriniai užtaisai, plazminės granatos, lazerio spinduliai, statybiniai blokai... Novą apsiautė ugnies kevalas, ji panašėjo į atmosferoje degantį meteoritą. Arataanui teko pasitelkt savo jėgas, kad Mėlynoji Nova nebūtų numušta pranykus skydui. Šalia sprogo vienas desantinis kateris. Puolančios pajėgos atsišaudė borto pabūklais, užmušdamos daugybę besiginančių orkų, tačiau šių buvo daugiau. Iš gelmės atšvilpė rūdvežys, kuris numušė kelis botus ir susisprogdino atakuojančios bangos užnugaryje. Žemyn nulėkė degantys botų ir elfų gabalėliai. Teomelė sunerimo: gynyba buvo per gerai suplanuota orkams, taktika buvo nepažįstama ir jau pasiglemžė ne vieno elfo gyvybę. Jai buvo nusispjaut ant žemesniųjų, tačiau orkai brangiai sumokės už kiekvieno Aukštojo gyvybę. Gali būti, kad tai bus pretekstas sunaikinti visą orkų rasę, o taip pat ir pavyzdys kitoms sukilėlėms. O botai leidosi toliau, kiekvienos pusės aukų vis daugėjo...

Galų gale Nova pasiekė nusileidimo vietą ant didžiulės manufaktūros stogo. Tačiau Arataanas nestabdydamas prakirto stogą ir burtų bei borto pabūklų pagalba išnaikino surinkimo ceche buvusius orkus. Nusileidimo vieta apsaugota, galima pradėti antžeminę operaciją. Pro skylę stoge atsišaudydami atšvilpė dar keli laivai su elfais, nusileidusių karių skaičių pakeldami virš tūkstančio. Galų gale karaliui nusibodo laukti ir jis magiškai užlydė savo padarytą skylę. Taip jų nebegalėjo pasiekti besiginančių ugnis. Nespėjusiems kariams teko suktis patiems. Karalius nusivedė laiminguosius su savim į gelmes, sekdamas kristalo signalą.

Kautis koridoriuose buvo pragaras. Kiekvienas žingsnis buvo įtvirtintas ir pilnas spąstų, kas dar kartą paliudijo, kad išpuoliui buvo rengtasi seniai. Sproginėjo minos, iš užkaborių šokinėjo savižudžiai su ašmenis ir sprogmenis, puolantieji nuolat papuldavo į kryžminės ugnies zonas, juos puldinėjo industriniai robotai. Nors ir lėtai, elfų pajėgos praėjo tirpti. Štai vieno riterio galvą su visų kūgišku šamu nutraukė droidas, kitam į storą krutinės šarvą pataikė trys plazminės granatos, kas žuvo nuo koncentruotos ugnies, ką sudraskė savižudis... Galų gale įgriuvus vienam tuneliui pajėgos sukilo į dvi dalis, vieną vedė Yylvardenas, kitą – Karalius. Teomelė, sekanti paskui Auksinį Drakoną, buvo pavargusi, šokiruota ir galiausiai atbukusi: dar niekas taip nesipriešino kaip šie orkai, niekas antžeminio mūšio metu neužmušė tiek elfų. Jos šarvai buvo subraižyti ir apsilydę, šalmas – įskilęs nuo smūgio kirviu, šlubavo minos sužalota kairė koja, meltablasteris pasiliko bevardžio orko pilve, kardą laikančios rankos sulaistytojos krauju. Ne ką geriau atrodė ir kiti elfai, net Riteriai. Galų gale žuvo ir Yylvardenas, kurį suplėšė milžiniškai orkų kyborgas-krovikas. Teomelė susprogdino kelią už jų, kad šis nepasivytų išlikusiųjų, betęsiančių kelionę link tikslo.
Ir štai jie priėjo patį stipriausiai įtvirtintą įvažiavimą į salę. Akimirką nė viena pusė nakvojo. O tada kažkas iššovė raketą, metė granatą. Teomelė puolė barikadą, į jos pajuodusius, krauju nutaškytus šarvus cvaksėjo kulkos, liejosi lazerių ir plazmos ugnis. Peršokusi per metalo laužo užtvarą ji nukirto vienam orui galvą, jo šautuvu nudėjo kitą, kuris kirviu paleido šalia teomelės buvusio desantininko vidurius. Galų gale tai peraugo į grumtynes ranka rankon, kur vis dažniau elfų grakštumą nugalėdavo grubi orkų jėga. Saujelė likusių elfų, kartu su Teomele, buvo užspausti į kampą. Pametę savo ginklus, jie buvo pasiryžę kumščiais kautis iki galo. Tačiau orkai nesiruošė suteikti jiems tokios galimybės: į išlikusiuosius buvo atgręžta daugybė ginklų vamzdžių, pasiryžusių išlieti visą orkuose susikaupusį įniršį. Staiga iš orkų veidų dingo įniršis, ginklai buvo nuleisti, kai kurie šypsojosi ar plekšnojo bendražygiams per pečius. Pats didžiausias orkas su šautuvu parodė elfams į duris, kurias taip įnirtingai gynė, ir suurzgė:
- Eikit.

-4 skirtukas-

Didžiojoje salėje Teomelė pastebėjo keletą dalykų. Visų pirma, Arataano kariai visgi prasilaužė pro savo duris, tačiau dabar stovėjo beginkliai ir sustingę. Kambario sienos ir lubos buvo ištepliotos įvairiais šamanų raštais ir rašmenimis, visurs prikrauta neaiškios paskirties kultinių objektų. Gale salės per visą sienos aukštį kilo didžiulis ratas. Jis lėtai sukosi, jo viduryje tvyrojo raudona migla. Iš abiejų pusių stovėjo būreliai moterų, tarp kurių buvo galima atpažinti (iš kaktos ir sėdmenų tatuiruočių) neatsiliepusio garnizono elfes. Tiesiai prieš ratą stovėjo aukštas, keistai apsirengęs ir talismanais apsikabinėjęs bei medinę kaukę užsidėjęs orkas. Iš ženklų buvo galima spręsta, kad tai – vienas iš aukščiausių orkų šamanų. Šalia jo, veidu į ratą stovėjo kita aukšta figūra. Kai ji atsisuko, elfai aiktelėjo: tai buvo Maerkinas. Jis nusišypsojo:
- Aa, sveiki atvykę į mūsų mažą, kuklią stovyklėlę.
- Broli, čia tu? Ką visa tai reiškia? – sušuko Karalius.
Maerkinas, eidamas nuo rato, nusišypsojo:
- O ne, Maerkino čia senai nėra. Nors šitas kūnas man visai tinka, kaip gerai, kad išlaikėte jo darbinį stovį. Ačiū.
- Tai kas tu esi? Karalystės vardu, atsakyk išpera!
- A, kertinis klausimas. O jis iškelia paviršiun smagią pasakėlę, besitęsiančią kelis milijardus metų. Galit prisėsti.
Elfai neramiai susėdo, Arataanas liko stovėt, kaip ir orkai. Prie rato buvę moterys irgi susėdo, iš šypsenų veide buvo matyti, kad pasakėlę jos jau girdėjo, bet neatsisakytų antro seanso. Teomelė negalėjo atitraukt akių nuo Maerkino kino, kuris gestikuliuodamas vaikštinėjo salės viduryje.
- Nežinau, jūs susimąstėte ar ne, kodėl galaktikoje tiek daug rasių ir jos taip fiziškai panašios. Juk ir orkas, ir elfas turi dvi rankas, dvi kojas, vieną galvą, lytiniai požymiai maždaug identiški. Be to, rasės gali kryžmintis, ko šiaip negalėtų padaryti skirtingų planetų vaikai. Na, visame tame reikale mes suvaidinome nedidelį vaidmenį. O viskas prasidėjo prieš kelis milijardus metų, kai jūsų visatos matmenys net nebuvo apmesti. Tuometinėje, mūsų visatoje ganėtinai ramiai gyvavo Imperija, kuri mokslo pasiekimų pagalba karaliavo ištisose keliose galaktikose. Jos piliečiai buvo didingi, nugyvenę nesuskaičiuojamus metus, sukaupę didžiulį kultūros ir mokslo žinių kiekį, tačiau vis dar degdami noru gyventi. Tačiau laikas ėjo, ėjo, ir atėjo absoliutinė pasaulio pabaiga, kai visata susitraukia į vieną tašką ir duoda gimimą kitai. Mes nesprendėme problemos, iš kur atsirado pirmoji visata. Mums daug aktualiau buvo išgyvenimo klausimas: kaip mums išverti šį megakataklizmą? Atsakymas buvo reliatyviai paprastas: atsisakyti kūniško pavidalo. Mes jį buvom išlaikę dėl sentimentalios vertės, be to, su juo galima atlikti daug... įdomių dalykų. Na, bet dėl išlikimo galėjome ir atsibučiuoti su savo užpakaliais, ištisi pasauliai buvo nukloti lavonais. O tada iškilo kita problema: taip, mes esame bekūnės dvasios, tačiau negalime garantuoti savo išlikimo sprogimo metu. Neliko nieko kito, kaip persikelti į kitą erdvę ir ten apsigyventi tol, kol viskas daugmaž aprims, ką mes ir padarėme. Daugumai ta amžinybė neprailgo, jie gyveno vienas kito fantazijose, vėlėsi į milijardus metų trunkančias diskusijas arba miegojo. Ir štai po sprogimo pradėjo formuotis nauja visata, su saulėm ir planetom ir panašiai. Mes, aišku, pabandėme sugrįžti į realybę. Ir mums nepasisekė: seniausiai iš mūsų galėjo matyti kiaurai erdvių ribą, net šiek tiek koreguoti vykstančius dalykus. Kiti galėjo tik stebėti, o patys jauniausi išvis nejuto ryšio su naująja visata. Mes nusprendėme, kad geriausias kelias būtų užsiauginti kelias naujas rases, kurios ilgainiui galės būti panaudotos mūsų ištraukimui atgal į realybę. Todėl keliuose dešimtyse pasaulių mes pakoregavome viską taip, kad atsirastų gyvybė, Daugėlių atvejų kūnišku pavidalu panaši į mūsiškę, tačiau neidentiška. Aišku, keli ekscentrikai kūrė ir visiškai kitoniškus padarus. Tačiau dauguma smulkiomis korekcijomis mikroorganizmuose išvystė rases, kurios būtų malonios akiai. Niekad nesistebėjote, kodėl kiekvienai rasei visi jos individai gražūs ir seksualūs? Ankstyvose stadijose mes galėjome su jumis palaikyti ryšį, kaip jūs dar nebuvote nutolę nuo gamtos. Šiuo atveju geriausiai tiko orkai, išlaikę šamanistinę kultūrą. Kiti sugalvojo dievus, kurie trukdė mūsų progresui, pradėjo garbint neaiškius dalykus. Orkai irgi nuo mūsų atitolo, trumpas žinutes galėdavome perduoti tik šamanams apsinešus nuo specialių medžiagų. Ir štai mūsų draugas Orgaras, - kūnas parodė į šamaną, kuris tuo momentu pasitempė ir išpūtė krūtinę. - vieną kartą panaudojo tokią kombinaciją, kad vos nenumirė. Tačiau tai padėjo man su juo užmegzti ryšį. Pripažinome rasių ir kultūrų panašumus, mes pažadėjome laisvę jiem ir kitoms rasėms mainais, na, į mūsų laisvę. Tačiau tam reikėjo daug planavimo, tiesioginio bendradarbiavimo – negalėjome laikyti mūsų draugo pastoviai plaukiojančio. Todėl man reikėjo kūno, kurį galėčiau kontroliuoti mažyčiu savo galio čiuptuvėliu. Tiesa, orkų vadus kiek jaudino galimų aukų kiekis bei galimybė, kad aš gal esu tik narkotikų sukelta iliuzija. Aš, pasitelkęs kukliais savo žinias, sugalvojau kaip nušauti du zuikius vienu šūviu. Štai...
Padaras parodė į didžiulį raudoną kristalą salė kampe. Žiūrovai baigė spėliones mitinės pabaisos „zuikio“ tema ir sužiūro į kristalą. Padaras tęsė:
- ... Sielų Akmuo! Jo pagalba nė vienas orkas nenumirė iš tikrųjų. Ne, mirusiųjų sielos grįžo į šį kambarį, padėjo suteikti galios portalui. Podraug galėjau kontroliuoti tam tikrų orkų veiksmus tiesiogiai. Toks ženklas įtikino orkus ir jie pradėjo ruoštis puolimui. Kol dauguma pjovėsi, speciali komanda spėjo pagrobti man šį nuostabų kūną. O turėdamas jį galėjau tiesiogiai vadovauti šio portalo konstrukcijos pabaigai. Aš begalo dėkingas visiems orkams, kurie paaukojo savo gyvybes ir suteikė mums laiko. Ačiū
Oras lyg ir sutankėjo, sutirštėjo su jo žodžiais.
- O po kelių akimirkų aš jau būsiu čia, orkai taps nepriklausomais, o jums, elfai, teks atsisakyti vergijos ir taikytis prie samdomų darbuotojų.
- Mirk, išgama! – sušuko Arataanas ir puolė prie padaro. Karalius smogė magiška šviesos ietimi. Padaras labai lėtai atsisuko ir vangiai mostelėjo ranka, nutrenkdamas Arataaną prie sienos. Šis pagulėjo, atsistojo ir atsainiai nusišluostė dulkes nuo šarvų.
- Ne toks jaunas, bet ir toks kūnas neblogas. Tiesa, jausmas būti dvejuose vienu metu kiek keistas.
Arataano ir Maerkino kūnai susikabino už parankių ir kelias akimirkas šoko rateliu. Paskui sustojo ir unisonu tarę „O taip, tiesa“ atsisuko į portalą iškėlę rankas. Raudonis rato viduje pradėjo banguoti. Teomelė pamatė, kaip iš jo pradėjo smelktis juodi dūmai, iš kurių mažyčiai ūseliai tįso iki Maerkino ir Arataano kūnų. Sėdinčios moterys ir orkai progiesmiu užtraukė „Šlovė Imperatoriui“. Visa salė prisipildė tirštų, juodų, bekvapių dūmų. Šie pradėjo suktis salė viduryje, suktis ir tankėti. Galų gale iš jų susidarė juodas kūnas, panašus į elfų, tik be smailų ausų.

Imperatorius jau buvo čia.

Pirmasis tarp žmonių rasėje.

Pirmasis žmogus naujoje visatoje.

Pirmasis žmogus.