„Kai brendu upe žemyn
grimzda mintys vis gilyn
Ką regėsiu aš tenai?
Ką regėsiu aš čionai?
Juokias plyštanti širdis
plaukia juodas debesis
varnos tik smagiai kikena
mano kelią jos dar mena...
Nebenoriu aš mylėt
nebenoriu aš kentėt
nebenoriu aš tikėt
ir viltim save penėt.
Jau ateinu pas Tave
tamsą veriančia našta
su nauja Viltim šviesos
Tavo saulėtuos plaukuos. „