Guli Knysliukas ant pūvančių lapų krūvos ir klausosi savo minčių. O mintys klausosi krintančio sniego. Knysliukui kiek nepatogu, kad jo mintys gyvena savarankiškai tuomet, kai jis išėjo iš namų ir paskyrė visą save mintijimui. Supykęs jis nuo minčių nusisuko, apsivertė ant kito šono ir nustojo galvoti. Lyg būtų be galvos. Mintys, tik to ir telaukusios, nušuoliavo tolyn išsižiojusios – jos mėgo ragauti pirmąjį sniegą.
„Pilvą spaudžia“, – pasikrutino Knysliukas. „Ir tai verčia mane.. ėė, aš atsisakau galvoti, juk mintys mane paliko“. Knysliukas surado prakiurusį klevo lapą su dviem akiduobėmis, užsilipdė jį sau ant veido, kad niekas nepastebėtų, jog jis beveik be galvos, ir ėmė dairytis aplinkui. „Taip, mano akys sako, kad sninga, byra visai naujos snaigės, pridursiu, jos šlapios ir, jeigu kam įdomu, krinta už ausų“, – sau pačiam dėstė Knysliukas, bandydamas privilioti mintis. Bet kas tas lengvabūdes skraiduoles supaisys, jos nenori gulėti ant pūvančių lapų krūvos.
Knysliukas užsimerkė. Jo viduje taryum praskrido snaigė, ją pagavo spyglio smailė ir dviguba mirtimi žuvo upelyje. Atsiduso, jis nemėgo dalykų, kurie blogai baigiasi. Už tolybių, nutaškuotų išnykstančiomis snaigėmis, sukaukė lėktuvas. Knysliukas pajuto, kaip jis sėdi tame ūžesyje, geria karštą šokoladą ir su geriausiomis savo kelioninėmis mintimis žiūri pro langą. Už lango sninga, tik daug greičiu, ir viskas dingsta žemėje be pėdsako, kaip dingsta karštas šokoladas.
„Pagyvensiu ir be minčių“, – atsiduso Knysliukas ir jam pasidarė gera ant pūvančių lapų krūvos. Lapai kvepėjo žeme, rudens skalbiniais, o gal minčių ar sniego trupiniais.