Dvi Stasikės vasaros 2d.

Po tokiu apmąstymų Stasikė nebedrįso Adolio nei vardu vadinti, nei juokauti su juo, nei žiūrėti jam tiesiai į akis. Ji dabar vogčiomis sekė, ką daro Melanija ir pati taip elgėsi. Kai Adolis ragino paskanauti vyno, ji nebeatsikalbinėjo taip, kaip anksčiau, bet žiūrėjo, kiek nugeria Melanija ir tada tiek pat nugėrusi pastatydavo ir ji. Raginama užkąsti, ji imdavo arba sausainį, arba pyragaitį, arba obuolį, žiūrint ką prieš tai paėmė Melanija. Adolis prisėdęs prie Stasikės vis ragino.  Ši nebedrįsdama ginčytis,  ėmė tai sausainį, tai obuolį, tačiau vyno negėrė daugiau nė lašo, nors jis buvo saldšiarūgštis,
kvapnus ir labai skanus. 
  Adolis nebuvo aklas, kad nepastebėtų tokio Stasikės elgesio pasikeitimo ir nebuvo tiek kvailas, kad nesuprastų to pasikeitimo priežasties. Juk iš tikrųjų jis pats visaip stengėsi padaryti jai įspūdį, bet  kai savo tikslą pasiekė, nebuvo nei patenkintas nei laimingas. Adolis truputį abejojo, ar tikrai dėl to pasikeitė Stasikės nuotaika. Gal jam nesant teta kuo nors ją įžeidė?  Iš tetos visko galima buvo tikėtis. Jis pažvelgė pro antakius į tetą ir Melanują greta susėdusias, nuoširdžiai besišnekančias, taip kaip ir priderėjo būsimoms artimoms giminaitėms, bendrų interesų žmonėms. Adolis nieko įtartino nepastebėjo, nebent tik tiek, kad jos  savimi užsiėmusios, visai pamiršo Stasikę. Todėl, norėdamas praskaidrinti jos nuotaiką ir atitaisyti gal būt padarytą tetos klaidą, stengėsi būti jai nepaprastai atidus . Stasikės nuotaika nė kiek nepagerėjo. Ji atsikvėpė lengviau ir laisviau,  tik tada, kai padėkojusios ir atsisveikinusios išėjo iš tų namų, į kuriuos ir panašius į juos ji prisiekė niekada gyvenime daugiau nekelti kojos, o gal net ir pas tą pačią Melaniją.
   
                                              7.

    Kaštanas, išgirdęs šeimininko balsą, linksmai nusižvengė,  tačiau suglumo, kai buvo apgręžtas į gatvės pusę.  Paragintas jis nenorom, labai vangiai išbėgo iš kiemo, tačiau, vedamas instingto, pasuko įpraston pusėn.
  Adolis jam davė laisvę. Suspaudęs vadeles keliais, jis, nusisukęs nuo vėjo ir delnais  pridengęs degantį degtuką, užtraukė porą dūmų ir paėmė vadeles. Mėnulis jau nebebuvo toks aiškus ir nebekabojo vidury dangaus. Jis buvo pasislinkęs gerokai į pakraštį, balzganas kabojo visai arti žemės, pridengtas vos permatomu rūku. Ant plikų sustyrusių medžių šakų kaupėsi šerkšnas. Pravažiuojant  pro paskutines miestelio pirkias, tvartelyje pragydo gaidys, kažkur netoliese atsiliepė kitas. Iš kiemo išpuolęs po Kaštano kojomis metėsi pasalinis šuo ir, keletą kartų sulojęs, dingo tamsoje.
- Melanija, ar girdi, gaidžiai gieda? - nustebusi kumštelėjo Melaniją Stasikė. Ji sėdėjo kaip ir anksčiau tarp Adolio ir Melanijos. Su viena skara jai buvo taip šalta, kad atrodė tarsi vandenį tiesisi iš šulinio kas būtų pylęs ant nugaros. Tačiau Stasikė kantriai kentė, nes griežčiausiai atsisakė paimti kailinukus, kuriuos primygtinai  jai siūlė Adolis ir teta.  Stasikė ką tik buvo pasižadėjusi neturėti jokių reikalų su tokiais kaip Lobiniai, tačiau atsidūrusi tokiame šaltyje ėmė gailėtis  dėl savo nusistatymo.
- Tegul sau gieda- visai abejingai atsiliepė Melanija. Ji jautėsi dabar kaip devintam danguje. Per vieną vakarą ji patyrė daugiau laimės, nei per paskutinius kelis metus, per kuriuos ją lankė Adolis.
- Ach, kaip jis ten pasakė? Atseit tetai irgi ne paslaptis, kad ji jo išrinktoji. Matyt, dažnai pašneka apie tai ir aptaria, paplanuoja judviejų ateitį. Pagaliau ir teta, nors Melanija labai būgštavo, priėmė prideramai ir buvo labai patenkinta jos apsilankymu. Jai dabar buvo visai vistiek, kad jau toks vėlus laikas, beveik rytas. Ji dabar nesigėdytų su Adoliu bet kur ir bet kokiu laiku  pasirodyti, juk nuo šios dienos drąsiai galėjo save skaityti Adolio sužadėtine.
- Gerai kad pirmieji, o gal jau paskutinieji nugiedojo? - vėl nerimavo Stasikė. – Ką pasakys mama, kai grįšiu tokiu laiku?
- O tu visai nė neik namo šiandien, permiegosim kartu, o kai ryte pareisi, pasakysi, kad pas mane nakvojai ir tiek- dėl visa ko patarė jai Melanija.
- Eik jau eik. Taip bus dar blogiau- purtė galvą Stasikė. – Mama dar daugiau rūpinsis, kai nesulauks per naktį.
Kai jie įvažiavo į kaimą, jau kiekviename kieme giedojo gaidys ir Stasikė vėl susirūpino.
- Žinai ką, Adoli? Kai privažiuosim kalvę, sustabdyk arklį- paprašė Stasikė. –Aš iššoksiu ir paežere parbėgsiu namo, gerai? Iš čia mandaug arčiau.
- Gerai- pažadėjo Adolis, bet ar jis užmiršo ar nenorėjo sustoti, ir jie nė nepastebėjo, kaip pralėkė pro šalį.
- Po šimts kalakutų, nė nėpamačiau, kaip pralėkėm. Ar iš tikrųjų čia buvo kalvė? - teisinosi  jis dairydamasis atgal.
- Žinoma, kad buvo- tvirtino Stasikė. – Jau iš pakalnės aš supratau, kur važiuojam. Kad taip išėjo, nors nepravažiuokim Kazinkelio. Iž ten man taip pat gerai, nors ir truputį toliau.
- -Gerai- vėl pažadėjo Adolis, bet truputį pagalvojęs pridėjo. –O gal važiuokim tiesiaiiki Sokono?  Ten paliksim Melaniją, o grįždamas užvešiu tiesisi į namus, nereikės nė pėsčiai bėgti.
Stasikė greitai su tuo sutiko, nes kuo toliau, tuo jai darėsi šalčiau. Nors turėjo gerą užuoveją ir buvo prisidengusi gunaite kojas,, jau nebeištvėrė nedrebėjusi, nors kiek galėdama stengėsi neišsiduoti. Išlipus tektų dar sniegu bristi gerą šmotą, o dabar  tegul ir užtruks kie ilgiau, bet už tai išlips prie pat drų.
Melanijai tuoj nukrito geras ūpas. – Kodėl jis negali sustoti ir išlaipinti Stasikės čia pat, o veš ją iki pat namų? Juk tada jie negalės pasilikti vieni? Ji tikėjosi praleisti su juo dar valandėlę, išgirsti iš jo ką nors svarbaus, gal net lemiamo. Tokia jo dabar gera nuotaika ir Dievas žino, kiek reikės laukti, kada jis panorės kalbėti taip kaip šiandien?
Puse lūpų atsisveikinusi, ji greitai užsidarė priemenę ir, nežiūrint taip puikiai praleisto vakaro, nuėjo gulti su skaudančia ir susirūpinusia širdimi.
- Kaip jis taip galėjo pasakyti “paliksim Melaniją”. O dangau, tai juk įžeidimas.  Melanijai atrodė, kad šito ji jam niekada negalės atleisti. Viską apmąsčiusi, vis dėlto ji rado kuo Adolį pateisinti: - O vienok jis atvažiavo, pas save nusivežė. Ir teta ir tos vaišės ir tas gramofonas... Ach, toks jau sunkus matyt jo charakteris... Nežiūrint į tai, juk jis turtingiausias ir gražiausias vaikinas visoje apylinkėje.


                                                          8.



    Kai nuo Kazinkelio jie pasuko į paežerės keliuką, Adolis iki žinginės sustabdė Kaštaną.
- Juk tu visa drebi- staiga pajutęs, akimirką palaukęs ir įsitikinęs, Adolis atsisuko į Stasikę.
- O ką? Tu manai, kad labai šilta yra? - atrėžė Stasikė ir išsitempė. Jai iš karto pasidarė nebešalta ir ji beveik nebedrebėjo. Bet kas iš to? Adolis juk vistiek jau pastebėjo.
- Užsispyrusi ožka- rimtai supykęs pasakė jis. – Kodė neėmei kailinukų, kad buvo duodama? Matysi, kad susirgsi per savo užsispyrimą.
- O kas kam bėda- atkirto ji irzliai. – Bažnyčia nuo to nenugrius, liks stovėti, kaip stovėjusi, jei ir numirčiau.
- Kokius niekus kalbi, nors iš visko atrodai nėsi kvaila mergiotė- subarė ją Adolis. -Ar esi kokia atsiskyrėlė, laukuose ar miške gyveni? Juk turi motiną, artimų ir draugų. O ir šiaip tokios mergaitės daug kas gailėtųsi.
- Ar daug mes ko gailimės? - nekeisdama tono priešinosi Stasikė. - Tik tol kol namuose, kol dar akyse, kol pagrabas, o kai pareini palaidojęs iš kapų, tai taip kaip nebūta... Saviesiems tai jau taip, bet svetimieji jau ant rytojaus viską pamiršta.
Kožnamsavi rūpesčiai ir reikalai arčiau širdies.
- O aš tau neleisiu numirti. Štai pridengsiu tave dar kartą savo kailiniais ir bus tvarka- pusiau juokais, pusiau rimtai pasakė Adolis ir, sustojęs prie pervažos, ėmė segiotis kailinukų sagas.  Stasikė, nors ir buvo sustipusi, kaip ir anksčiau atsikalbinėjo.
- Nereikia, Adoli, nereikia, kam vargsti be reikalo? Kiek čia beliko, vieni juokai.  Kai jis nusivilkęs kailinukus užmetė jai ant pečių, Stasikė net susigūžė iš malonumo, įsikniaubdama giliai į apykaklę.
- Na kaip, ar jau gerai dabar? Paklausė imdamas vadeles į rankas.
- Man tai labai gerai- atsakė švelniai, net prisimerkdama – bet pats turėsi šalti...
Taip kaip ir tada nauji kailinukai kvepėjo avių prakaitu ir Adolio tabaku. Įšildyta tanki vilna  jaukiai prigludo prie jos liemens ir pečių, o trumpa apykaklės vilnelė švelniai kuteno Stasikėsskruostus ir nosies galiuką.
- Ach, kaip bebūtų smagu ar liūdna, viskam ateina vieną kartą galas  - lyg pats sau pasakė Adolis. – Žiūrėk, kaip mes šiandien prisisiautėm, o atėjo rytas ir po visam. Stasike, ar labai nori miego? - staiga jis atsisuko į ją.
- Kai tik įlindau į tavo kailinius, taip ir  pradėjo imti snaudulys- atsakė Stasikė vogčiomis nusižiovaudama.
- O, kad kad taip tu nenorėtum dar miego, o svarbiausia, kad nebūtų toks vėlus laikas, ot mes dar pasivažinėtume. Nulėktume vėl iki Vilukiškių ir toliau, arba iki Navikų per mišką. Kelias toks geras. O kaip gražu važiuoti mišku žiemą. Mėnesiena. Tur būt  dar nė karto nesi važiavusi?  Kaip man pasirodė, tau šiandien labai patiko važinėtis?
- Ką bekalbi, Adoli? Be galo be krašto – staiga atgijo Stasikė.
- O žinai ką, per gavėnią mes bent pasivažinėsime... Darbų dabar ne kažin kas ir šiaip nėra ko nusitverti, bent pavažinėsiu jus iki soties.
- Ot gerai, Adoli- džiaugėsi Stasikė. – Jeigu tik važiuosit kada, būtinai nepamirškit ir manęs paimti kartu. Kitą kartą aš gerai pasiruošiu. Apsivilksiu vatinį, šiltą skarą, veltinius, o tada tai nors ir po žiemos vartais...
- Vienu metu man pasirodė, kad tu buvai lyg nusiminusi, lyg nepatenkinta kuo? - netikėtai paklausė Adolis atsisukdamas į Stasikę ir pažvelgdamas tiesisi jai į akis.
- Gal dabar pasakysi man, kodėl taip buvo?
- Kada? - viską prisiminusi, bet abejingai perklausė Stasikė, giliai širdyje apsidžiaugusi tokiu jo dėmesiu.
- Na, kai buvom pas mus.
- Kaip tu galėjai  kažką pastebėti? Nieko tokio nė nebuvo- staiga susigriebė ji . -Tau tik taip pasirodė ir gana.
- Pastebėti labai nesunku. Tu visada tokia linksma, o čia – staiga nuleidusi galvą ir akys pilnos ašarų. Ar ne taip buvo? Ar kas ką pasakė, ar taip kas nepatiko? Man viską drąsiai gali sakyti, Stasike.
- Oi, Adoli, tau bus tik taip pasirodę- šoko gintis Stasikė. – Dievaži, kas man galėjo nepatikti? Viskas man patiko, viskas kuo puikiausiai patiko.
- Kodėl nenori prisipažinti, pasisakyti? - priekaištaudamas pasakė jis ir prisislinko truputį arčiau.
- Kad neturiu ko, Adoli- tikino Stasikė, nežiūrėdama Adoliui į akis. . – Dėkui tau. Taip smagiai užsigavėjome. Dar mat čia kas galėjo nepatikti?
- Ar iš tikrųjų?
- Tikrų tikriausių- tvirtino Stasikė lengviau atsikvėpdama. – Juk pats matei, kaip puikiai ir smagiai praleidome vakarą.
- Na, o kaip teta? – paklausė iš tolo, laukdamas jos atsakymo, bet taip pat gyvai ir linksmai kartojo: - Na, žinoma, ir tetulytė. Juk ji mus medumi pavaišino.
- Matai, ar aš nesakiau? O kaip jūs jos bijojote- staiga nusijuokė jis primindamas pasakė -  vos prikalbinau, kad įeitumėt į gryčią.
- Tai ne aš. Čia daugiau Melanija. Aš iš karto pasakiau, kad be reikalo taip baiminasi- pasiteisino Stasikė nusijuokdama.
- Tai, vadinasi,  viskas tvarkoj? - vėl surimtėjo Adolis. – O aš buvau truputį susirūpinęs. Kaip gerai, kad tu viskuo patenkinta, kad tau viskas patiko. Tik kažin aš, ar patikau tau nors truputį, ką? Štai ką aš dar norėčiau žinoti- staiga palinkęs visai prie pat ausies, kažkaip šelmiškai pakuždėjo jai į ausį.
- Apie tai geriau jau pasiklausk Melanijs- atrėžė Stasikė ir truputį pasitraukė.
- Kam man jos klausti? Aš ir taip gerai žinau, kad jai patinku, taip pat ir visom kitom, tik tau dar nežinau kaip, užtai ir klausiu.
- Oho, iš jau taip gerai žinai, kad visoms patinki? Ar jau visų paklausei ir visos tau apie tai pasakė?
- Nereikia nė klausti. Iš visko matyti. Jei tik merginai patinki, ji jau jokiu būdu to paslėpti negali, tuojau pati ima ir pasirodo.
Stasikė pagalvojo, kad jis sako gryną tiesą, o garsiai pasakė:
- Tai kam tada klausinėji, jei taip gerai nusimanai? Pagaliau tau nėra ko ir pakaušio sukti apie kitas, jeigu jau turi vieną kartą išsirinkęs.
- Na, na – neva stebėjosi Adolis. – Ar tu manai, kad aš esu išsirinkęs? Ne, pakol kas adr ne, nors visdėlto neliksiu nesusiradęs.
- Nekalbėk niekų, Adoli. Sakyk kam nori, tik ne man. Ženytumeisi vieną kartą nesukęs merginoms galvų. Melanija tikrai žinau mane į vestuves paprašys, gal net į pamerges. Tu nuo savęs kokį nešpėtną bernelį  man į porą surasi, bent atšoktume linksmai vestuves.
- Vieną kartą visam gyvenimui, Stasike, reikia gerai apsižiūrėti – visai rimtai pareiškė Adolis.
- Kiek reik žiūrėti, Adoli? Aš dar vaikas buvau, kai  tu pradėjai lankyti Melaniją.
Bet čia Adolis staiga gyvai ir linksmai ją pertraukė:
- Labai man smagu girdėti, kad tu jau nebe vaikas, Stasike. O tai žiūriu ir nežinau, kaip tave reikia skaityti. Dabar žinosiu ir neabejosiu daugiau.
- O, žinai, Melanijos vietoje aš seniai būčiau spjovusi į tave ir peržegnojusi kaire ranka – truputį užraudusi rėžė jam Stasikė. – Šventa jos kantrybė, taip ilgai su tavim terliotis. Tokios draugystės aš niekada nenorėčiau, dievaži- pridėjo ji energingai.
- Tik pagalvok, ką kalbi, mergele? Pasižiūrė iš arčiau, ar spjautum į tokį vaikiną?
- Pasižiūrėk, pasižiūrėk- pamėgdžiojo jį Stasikė- kaip dabar pasižiūrėti, kad tamsu ir nieko nesimato?
- Ot šelmė. Su ja nieko rimto nepasišnekėsi – juokėsi Adolis.
- Bene tu kalbi ką rimtą? – stebėjosi Stasikė.
Kaštans tuo metu užlipo ant kalniuko ir, atsidūręs ties gryčiukės galo langais, pats sustojo.
- Na dabar dėkui, Adoli, kad atvežei. Aš jau kraustysiuos- vos tik sustojus arkliui, pasakė Stasikė. Ji skubiai nusidengė  nuo kojų gunaitę ir oššoko iš važelio. – O kailinukus net gaila atiduoti, taip pripratau prie jų- gailėjosi segiodama sagas sušalusiomis rankomis.
- Aš galėčiau tau juos ir palikti, jei tik tu mokėtum man gražiai padėkoti- taip pat lipdamas iš važelio pasiūlė Adolis. Juk jis galėjo ir neišlipti. Na, atvežei pakeliui važiuodamas, sustojai ir važiuok sau namo. Bet jis išlipo, numetė vadeles ant sėdynės, atsistojo prieš Stasikę juokaudamas. Ji jau norėjo bėgti namo, tačiau būdama mandagi negalėjo imti ir pasišalinti.
- Padėkoti, tai padėkoti. Tik klausimas, kokios padėkos pats užsimanysi?
- Aš daug nereikalausiu. Pabučiuosi vieną kartą ir gali sau turėtis. Dievaži, dovanoju, nešiok sau sveika.
- Tada še, turėkis, nereik man jų – greitai nusivilkusi padėjo ant sėdynės kailinukus ir užsisiautė skara.
- O kodėl, Stasike? Kodėl tu nenori manęs pabučiuoti? Net už kailinukus? Juk tu jau mergina nebe vaikas, o gal iš tikrųjų aš tau bjaurus?
- Žmonės bučiuojasi iš meilės, o ne dė kokių aptriušusių avikailių- atrėžė ji ir jau norėjo eiti, bet Adolis pagavo ją už rankos.
- Cha, cha, cha- kvatojo jis – palauk, nenueik dar, Stasike. – O gal mes ir įsimylėsime pasibučiavę? Vis dėlto pamėginkim.
- Ach, jau ir taip esi daugelio mylimas ir dar vis ieškai mylimų. O kas kailį pers? – juokėsi Stasikė vėl sustojusi.
-O už ką mane mušti ar barti? Niekuo tarytum nesu nusikaltęs.
- Ogi taip sau, nes už vieną muštą dešimt nemuštų duoda.
- Ne, jau savęs mušti niekam neleisiu, verčiau jau pats kai kam supliekčiau keletą ausų, kad būtų vertingesnis.
- O jeigu žmonelę kokią pikčiurną ilgai rinkdamasis išsirinksi? Pamokys, kaip gyventi.
- Mane žmonelė mylės, rytą vakarą bučiuos... Nei vyrui žmonos, nei žmonai vyro mušti nevalia, reikia gražiuoju gyventi.
- Nieko, nepakenks –juokėsi Stasikė – žmonos mušimas kaip sviestu tepimas. Užteks juokus krėsti, Adoli- staiga ji surimtėjo. – Namo vis dėlto jau laikas. Labanaktis.
- Kaipgi taip? Nė neatsisveikinsi žmoniškai? - vėl sulaikė ją Adolis. – Tokia sumani mergaitė, o mandagumo man reiks tave mokyti.
- Pamokytumei to žmoniškumo – truputį koketuodama šypsojosi Stasikė- mandagumo man užtenka. Argi aš nepasakiau gražiai labanakt?
- Norint priderančiai žmoniškai atsisveikinti, reikia paduoti ranką štai taip- ir Adolis ištiesė jai savo delną.
- Bet juk taip sveikinasi tik vyrai- gičijosi Stasikė paduodama jam ranką. – Moterys taip nesisveikna.
- Šiaip ar taip, bet šitai gerai prisimink. Prisimink ir tai, kad aš tave to mokiau- perspėjo rimtai Adolis.
- Na gerai, Adoli, aš žinosiu, o dabar sudie, labanaktis, lik sveikas ir aš jau eisiu.
- Palauk- nepaleido jos rankos Adolis- aš vis dar galvoju, gal susiprasi, o štai jau ir bėgi nė nepadėkojusi.
- Oi, Adoli, nesikabink. Už ką tau dėkoti, juk tavo kailinukus aš padėjau- pamėgino ji ištraukti ranką, bet šis nė nemanė paleisti.
- Neskaitant viso kito, nors už tai, kad iki namų parvežiau.
- Už tai, žinoma, kad reikalinga, bet man atrodo, kad aš jau kartą pasakiau dėkui- derėjosi Stasikė.
- To per mažai- patraukęs staiga ją prie savęs prie pat ausies pašnibždėjo Adolis ir siekė bučiuoti, bet Stasikė netikėtai šoktelėjusi į šalį išsprūdo iš jo rankos, pasėmusi rieškučiomis žėrė jam į akis sausą sniegą, žaibu pasileido į pakalnę ir, jau laikydamasi už priemenės durų rankenos, sušuko:
- Labanakt, Adoli, dėkui, kad pamokei mandagumo.
Kol Adolis purtė švarką ir rankove braukėsi nuo veido sniegą, jai motina atidarė duris ir ji įsmuko į priemenę. Tik nusisiautusi skarą prisiminė, kad buvo siųsta pasiskolinti
“didžiabulės” adatos vilnonėms kojinėms adyti.


                                                            9.


  Vėliau Stasikė dažnai prisimindavo tą vakarą ir neretai dirbdama kokį darbą staiga nei iš šio nei iš to imdavo ir susijuokdavo. Jai atrodė labai jau juokinga, kad tokį visų gerbiamą ir trokštamą kavalieriųišprausė sniegu. Motinai toks jos šaipymasis pasirodė įtartinas.
- Ko dabar maivaisi? Ką čia atradai juokingo? – klausė ji kartą ir kitą pastebėjusi besišypsančią Stasikę, kuriai kažkodėl visai nesinorėjo pasakoti motinai tokių paikų smulkmenų.
- Taip sau- truputį susigėdusi trumpai atsakydavo ji, bet užsimiršusi, žiūrėk, ir vėl nusišypsodavo. 
Tokia buvo pradžia... Iki šiol galima buvo prisiekti, kad apie Adolį niekad ir nė trupučio Stasikė negalvodavo, net neprisimindavo apie jį. Dabar ką ji bedirbdavo ar kur eidavo, visos mintys vis sukosi tik apie jį, apie tą praleistą kartu užgavėnių vakarą, pirmą tokį įdomų jos gyvenime.
Bet kad tik to būtų užtekę. Dabar ir pats Adolis beveik kasdieninis svečias pas Sokonus. Kada tik Stasikė neužbėga kokiu reikalu, žiūrėk ir Adolis ten beesąs.
  Savo žodį Adolis tęsėjo. Kiek kartų jie visi buvo nuvažiavę iki Vilukiškių pervažos ir toliau iki pat Aleksandrijos tilto ir Navikų miškelio... Kiek kartų išdykaudami karstėsi stačiais apledėjusiais Aleksandrijos upelio skardžiais kol nusileisdavo pačiužinėti ant ledo. Važiuodami per miškelį prisilauždavo glėbius kvepiančių pušų ir eglių šakų, o grįždami prie pervažos, jei tik būdavo minkštas gerai kimbantis atlydžio sniegas, sulypdydavo sniego bobą. Jos su Melanija suritindavo didžiulius sniego kamuolius, o Adolis sukilnodavo vieną ant kito ir aptašydavo. Kai merginos bobą apdailindavo, visi kartu rinkdavo nuo geležinkelio pylimo akmenukus, kad būtų kuo atžymėti akis, nosį ir burną. Iš surinktų šakų surišdavo šluotą, užsmeigdavo ant alksninio koto ir atremdavo prie bobos šono. Prilaužę iš pagriovio stambesnių šakų, aptverdavo savo skūrinį.  Jie juokėsi ir džiūgavo. Kiekvienas ne taip pasakytas žodis, neatsargii žengtas žingsnis sukeldavo juoko iki ašarų. O Adolis? Jis būdavo neatpažįstamas, nepilygstamas. Melanija tiesiog negalėjo slėpti savo nuostabos dėl tokio jo nuotaikos pasikeitimo. Savo išdidumu ir pasipūtimu kėlęs jai tiek rūpesčių, dabar Adolis darbavosi su merginomis kartu, krizeno, ginčijosi, kad sniego bobai negali būti šalta, kad ji gali stovėti ir nuoga ir, merginoms trumpam kur nusisukus, jis tuoj ant sniego bobos suformuodavo krūtinės ženklus, parodydamas jos nugumą. Stasikė pastebėjusi tokius jo monus, prišokusi tuojau viską išardydavo ir bobą apvilkdavo ilgais kailiniais, net per dvi eiles akmenukais susegiojamais. Kailiniams pritaisydavo apykaklę ir kišenes, o Adoliui, kad drįsdavo krėsti tokius šposus, plumptelėdavo keletą kartų šlapia pirštine per nugarą.
  Klampodami gilų sniegą, jie eidavo ristinių. Adolis visai paprastai galėjo jas suėmęs vieną į vieną ranką, kitą į kitą abi sumurkdyti į sniegą, tačiau leidosi jų įveikiamas ir gerai išvoliojamas ir tik paskui lyg ir keršydamas vienai ir kitai už apykaklės užberdavo po truputį sniego. Jei sniegas būdavo sausas arba užtrauktas ledo plutele, tada buvo galima daryti fotografijas. Čia jau buvo Stasikės išmonė. Pasirinkus lygią neišmindytą vietelę ji iš pradžių atsargiai atsisėsdavo, paskui krisdavo nt nugaros išskleidusi rankas į šalis ir, kai po to Adolis su Melanija ją pakeldavo, sniege likdavo žmogaus atspaudas.
Po tokių iškylų Stasikė vėl turėdavo ką prisiminti, iš ko pasijuokti, vengdama, kad nepastebėtų motina.
  Štai taip ir nebeliko visam Aukštasalyje nei Galulaukyje nė vienos mergelės, kuri būtų visai šalta ir rami dėl Lobinių Adolio. Stasikei, matyt, jis irgi susuko galvą. Taip kaip anksčiau ji nekreipė dėmesio į jį, taip dabar geidė kuo dažniau jį matyti. Net į kaumą lankytis liovėsi, o jei kada ir nueidavo prie ratelio, tai visą vakarą kirbėdavo mintis, kažin kaip ten Adolis?  Jis tikriausiai yra atvažiavęs ir šimtą kartų įdomiau būtų su juo dabar pasivažinėti nei čia rateliu barbenti. Berniokai, kurie anksčiau tartum ir patikdavo Stasikei, dabar atrodė visiškai neverti dėmesio, palyginus su Adoliu.
- Ach, neveltui visos merginos taip juo žavisi- pripažino sau Stasikė. – Koks jis visdėlto šaunus. Toks linksmas, smagus, visai nėra nei išdidus nei pasipūtęs, kaip iš prdžių atrodo. Reikia tik gerai įsižiūrėti.
Kiekvieną kartą sugrįžus iš pasivažinėjimo Adolis atveža ją iki namų ir dar ilgiausiai tauškia su ja visokius niekus, kol tik jai pradeda darytis šalta ir jį palikusi smunka į trobą. Su juo kaip ir su kitais kaimo berniokais gali plepėti kas tik ant liežuvio užeina. Ir kad ir kokia tai būtų nesąmonė, jis nė trupučio neįsižeidžia.  O koks jis vistik gražus, linksmas, o tuo pačiu vyriškas ir stiprus. Nė nepalyginsi su kaimo peckeliais. Kaip lengvai jis suvaldo savo drigantą Kaštaną, kaip gražiai atrodo raitas ant balno, kai vėju šoliuoja pro kaimą. Toks pilnas jėgos. Sveikata ir energija iš kiekvieno jo judesio tarytum veržte veržiasi, jau iš veido raudonis trykšta. Neveltui ir Melanija tokia kantri, yra ko palaukti. Bet Stasikė apie ją visai pamiršo ir prisiminti nenori. Tegu Melanija laukia sau, o Stasikė gali palaukti sau. Tik visa bėda, kam jis toks turtinga? Pagalvojusi apie tai ji truputį nusigąsta. Gyvai grįžta įspūdis, kurį ji patyrė užgavėnių vakarą, kai lankėsi su Melanija jo namuose. Iš karto viskas atsiduria kitoje šviesoje.  Tada ji apie Adolį galvoja su pagarba ir jis jai pasidaro toks tolimas, nepasiekiamas, visai nebemielas. Dingsta jo žavumas ir tada jis lieka tik paprastas išdidus ir pasipūtęs senbernis, greitu laiku turįs vesti Melaniją. Stasikė veja tokias mintis ir stengiasi apie jį neprisiminti. Kuriems galams gadinti sau nuotaiką. Galvoti reikia tik apie tai, kas malonu ir ji galvodavo tik apie tuos vakarus, kada Adolis buvo
Geras, linksmas ir jai atidus.
- Ach, kaip jis tada pasakė?  Arba – Ką jis aną kartą kalbėjo? O dangau, koks jis vistik puikus tas Adolis.



                                                    10.


      Nuo pusės gavėnios saulė jau daug aiškesnė, kas dieną kokiu sprindžiu aukščiau dangumi spindėdama ritasi. Vidurdienio spinduliai tirpdo gausų sniegą. Vanduo  tekėdamas kur pakliūva išraižė vieškelį skersai ir išilgai srūvenančiais upeliukais, ardančiais rogių kelią.
  Anksčiau su didžiausiu nekantrumu Stasikė laukdavo pavasario, šiemet gi tokia ankstyva šilta saulė jos nė trupučio nedžiugino. Pradėjus leisti kelius, baigėsi pasivažinėjimai rogėmis, tokia miela ir puiki pramoga, o kartu su tuo atitolo ir Adolis.
Ji puikiai žinojo, kur galėtų jį sutikti, matydavo, kaip jis paežere prajodavo raitas Sokonų kiemo link. Specialiai dėl to bėgti pas Melaniją buvo tiesiog nepatogu, kad neįtartų, o be to ir Adolio buvo gėda.
  Tiesa, sekmadienį miestelyje po mišių jis prieidavo prie jų su Melanija, bet čia jis būdavo dsaug santūresnis, visai nebe toks, kaip prie Vilukiškių pervažos. Pasisveikindamas jis Melanijai pirmai paduodavo ranką ir, kai visi eidavo pasivaikščioti, stodavo iš jos pusės. Palydėjęs merginas iki miestelio galo ir atsisveikindamas, jis daug ilgiau spausdavo ranką Stasikei, šelmiškai, o kartu ir švelniai žiūrėdamas jai į akis. Tada jis jai pasirodydavo geras, neišpuikęs ir toks artimas.
  Bet taip būdavo tik sekmadieniais. Lauk dabar žmogau visą savaitę, kai jis čia pat, ranka pasiekiamas. Koks gi čia galėtų būti įtarimas?  Kam galėtų ateiti į galvą, ko ji atėjo? Ar pirmas kartas, kai ji pas Melaniją nueina? Nuo pat mažų dienų numintas takas.
  Atrodo labai paprasta, bet nueiti nebedrąsu, nepatogu, nebe tas kas buvo anksčiau ir gana. Tuo metu Adolis vis dažniau tai raitas, tai važiuotas paežere pralekia. Stasikei kur nors prigludus ir iš tolo stebint atrodo, kad ties jų trobele jis lyg tyčia prilaiko Kaštaną, degasi popirosą ir nežymiai žvilgčioja į langus ir kiemą lyg ko laukdamas.
    Štai jau ir Stasikė kaip ir visos kitos svajoja apie jį ir kankinasi.
  Nieko nepadarysi. Dėl jo kankinasi visos Aukštasalio ir Galalaukio mergelės. Kodėl nepakentėti ir jai šiek tiek? Juk ji jau mergina nebe vaikas . Gal ir gerai, kad ji taip anksti susipažino su tokiu jausmu, nes be to ir mergina savęs skaityti negalėtų.
  Pasikankino, pasiilgėjo kurį laiką ir ranka numojo. Ilgai liūdėti buvo ne jos būdas.
Linksmos prigimties ir blaivaus proto viską apmasčiusi nusprendė.  Vos užgimus mergautiniam nerimui, ji jau kankinasi dėl to nelemto Lobininio. Vistiek jis kavalierius ne jai, o tuo labiau Melanijos jaunikis. Geriau jau laukti savo išsvajoto, nepaprasto, nors dabar ir tas išsvajotasis įgavo aiškų pavidalą. Jis turėjo būti panašus į Adolį ir grožiu, ir ūgiu, ir jėga, vyriškumu, tik kad ne toks išdidus ir turtingas.
  Viskas grįžo į savas vėžes. Rytą ji dainuodama ruošėsi savo pirkelėje. Kaip ji galėjo nusiminti  tada būdama pas Adolį? Juk turbūt visam pasaulyje nėra jaukesnio kampelio kaip jos kambarėlis? Ypač kai dabar pakilo saulė ir beveik per visą dieną šviečia pro langelius į vidų. Namų ruoša jai teikė malonumą. Su motina ji gamina valgį, pašeria karvutę, kiaules, palesina vištas ir palakina katę. Po pietų skiedryne prikapoja žabų, prie šulinio lovyje išplauna porą krepšių kiaulinių bulvių rytdienai. Už tai vakare ją mama išleidžia į kaimą pas jaunimą, o ryte leidžia pamiegoti net iki pusryčių.
  Vakarotuvėse jai visai neberūpi, kur galėtų būti Adolis? Dievas su juo. Įsijungusi į kasdieninį ramiai srūvantį kaimo gyvenimą, ji vėl atgavo gerą ir linksmą  ūpą.  Smagiai sukosi jos ratelis, linksmai skamba balsas ir juokas jaunimo būryje. Ji ir vėl linksma jauna mergaitė.
  Ir našlė tokia dukros nuotaikos permaina buvo patenkinta. Tie nekalti mintyse paskendusios Stasikės šypsniai iš karto atkreipė jautrios motinos dėmesį. Stebėdama savo Stasikę buvo net susirūpinusi tokiu jos uždarumu. Aiškiai matė, kad ji dėl kažko pergyvena,  slepia savo jausmus, tačiau klausinėti nedrįso, jei Stasikė pati nieko nesako.  Jai dar nėra pilnų aštuoniolikos metų... Visai kitaip buvo anksčiau. Ar blogai ar gerai viskuo su mama dalindavosi, viską išsipasakodavo.
  Ar tik ne viskuo kalti tie pasivažinėjimai? Iš karto našlė į tai nė dėmesio nekreipė.
Kad šiaip su kuo, bet čia su tokiais žmonėmis, su jais net į pasaulio kraštą nebaugu išleisti. Bet gi tie, tokie nuolatiniai ilgi pasikalbėjimai sugrįžus? Ji viską matė. Kiek kartų pritrūkusi kantrybės jau norėjo eiti ginti į gryčią saviškės nesulaukdama, bet ir vėl susilaikydavo pasigėdijusi. O jie vis plepa ir juokiasi... Ir kokia čia gali būti kalba su tokia piemene suaugusiam bernui? Ar tik jis nesumanė kibti prie tokios jaunos mergelės? Tegul jis ir yra labai visų gerbiamas vaikinas, bet kas gali žinoti koks jis rimtas ir sąžiningas? Kad ir su ta pačia Melanija tiek metų vedžiojasi, kažin dar kaip jis su ja laiką leidžia, Dieve atleisk už tokią mintį, bet kodėl iki šiol vis jos neveda? Gal dar ne prie vienos taip iš šalies pasimergina, jei ir su tokia piemene randa kalbą?
  Taigi, čia tik įtarimai. Tačiau kaip dabar jai kalbėti apie tai, kai ji tokia jaunutė, rasi dar nieko nenusimano? Bernas kalbina, ji ir šneka sau. Prie savo namų. Ko bijoti? Nieko tokio ir nebūtų, jei čia ne Adolis. Tokiu negalima pasitikėti... Bet dabar jau garbė Dievui atkrito rūpestis, nebėra ko bijoti. Stasikė vėl ta pati miela dukrelė, vėl nuo jos dainelių atgijo pirkia. Iš tos laimės Jormantienė nusprendė nupirkti materiolo ir pasiūdinti Stasikei naują suknelę Velykoms, tegu sau pasidžiaugia mergaitė.

                                                            11.

      Taip Stasikė surinko visą stiprybę ir įveikė save. Nebegalvoja apie Adolį, nors kitos kaimo merginos po šiai dienai negali jo pamiršti. Ką kalbėjusios, ką nekalbėjusios, žiūrėk ir vėl už Adolio užsikabina.  Be to grįžus iš miestelio Zosinų Marelė apie jį atnešė naujieną: - Pas Lobinius Velykoms didelis balius keliamas, negirdėjot?
  Merginos vienos iš karto sustabdė ratelius, kitos dar klebina, o ir tos subartos, kad trukdo girdėti, metė darbą.
-Eik eik, o kas tau sakė? - labiausiai žinia susidomėjo Binkių Janiotė. Ji mergina šiaip sau. Buini, raudonskruostė, nei grožiu, nei kokia kita būdo savybe nepasižymi, bet jos tėvo lygiai kaip ir Sokono žemės visas valakas. Skirtumas tas, kad Melanija vienatūrė, o jų  net dešimt žmonių sėda už stalo. Šiaip ar taip, bet ji vistiek čielažemio duktė ir jai daugiau negu kuriai kitai galima tikėtis Adolio.
- A jau. Miestelyje vien apie tai ir tekalba. Sako pasaulinis tai būsiąs balius. Svečių sukviesta gal koks šimtas, jei ne daugiau. Šeimininkė jau parvežta ir pivorius jau pasamdytas alų daro. Jau skerdžiamos kiaulės, pjaunamos žąsys, kepamos babkos. Tai bent bus ūžimo, visai savaitei- pasakojo toliau Marelė.
- Prieš ką čia tokio baliaus užsimanė tokie skūpai? Kokia dingčia? Šiaip sau be progos nekel, vistiek turi būti su kokiu pavedimu- spėliojo Saplių Uršikė, mergina nuo pusės žemės. Ši tai jau tikrai prasta pažiūrėti, bet ir jai rūpi Adolis.
- Gal vestuvės? - suabejojo kažkuri.
- O kodėl ne? Labai gali būti- kaip mat pritarė Šiaudžio Apolonija, jau pagyvenusi mergina, visų seniai skaitoma senmerge, bet prie davatkų ji dar nesidėjo ir atkakliai laikėsi įsikibusi jaunimo kaip kad skęstantis šiaudo.
- Nepanašu- paneigė Kalvio Barbutė – užsakų nebuvo girdėti.
- Ach, tokie nė neskelbia, su “indultu”- užginčijo ją Apolonija. – Įkišo klebonui kokį desėtką, tai nei poterių neklausinės, ne tik ko.
- Bet su kuo? Kas jaunoji? Negi Melanija? - staiga susirūpino Biriuko Zosė. Ją vis dėlto vieną kartą Adolis yra pašokdinęs, tai buvo turbūt dar Zosinuko, vyresniojo Marelės brolio išleistuvėse. O ji ir dar šiandien prisimena ir tebegalvoja, kad jam labai patinka ir jei ne Melanija, ko gero jai atitektų Adolis.
- O kas gi daugiau? - užtikrino Ceglinių Adėlė, šviesiaplaukė, mėlynakė mergina. Jeigu ne didžiulės jos ausys, už kurių ji griežtai ir lygiai užšukuoja plaukus, būtų visai simpatiško veidelio. Dabar gi tos nelemtosios, tokios plonos tartum permatomos, viršuje net kiek atkritusios, darė kvailelė įspūdį, nors buvo sumani ir protinga. – Ar nepastebėjot, kaip jis ją vedžiojasi po miestelį ir mažne kasdien į namus lekia? Jeigu jau vestuvės, tai su nieku kitu, kaip tik su Melanija.
- Stasike, ar tu nieko nežinai? Juk abi vaikštot, draugaujat? - atsiminė viena iš merginų.
- Nežinau, man nieko nesakė- ne tuoj pat atsakė Stasikė kažko užsigalvojusi. Lyg tai ji jau ir užmiršo Adolį, bet nuo tokios kalbos ėmė ir susidrumstė jos širdelė. Paleidusi siūlą iš rankų, ji atidžiai ir susidomėjusi klausėsi ką kalba merginos, didelėmis mėlynomis akimis vedžiodama nuo vienos prie kitos kalbančios, užtai netikėtai paklausta net suglumo.
- Žino, bet nesako- įtarė Barbutė geriau į Stasikę pasižiūrėjusi.
- Kokia tu draugė, kad  Melanija slepia ir nieko nesako- pasityčiodama nusišaipė
- Janiotė, šnairai dėbtelėdama į Stasikę.
- Tokia ji man draugė, kaip tu kaip visos kitos- greitai net kiek perdėtai atsiliepė ji, slėpdama sumišimą- tiktai kai gyvenam arti, kaimynystėje, taiir susieinam dažniau, negu su kuo kitu iš mergaičių.
- Aišku, kokia čia gali būti draugystė čielažemės su desicininke- pritarė jai ir Margio Onikė. – Tiktai pakol reikalų turi ir greta gyvena. Kai ištekės pasidarys dar didesnė ponia, tai ir pažinti nebenorės.
- Ko čia giniesi, juk ten kelio galas. Abi po miestelį Adolis vedžioja ir per žiemą miškais laukais važinėjo, manai kad nematom ir nežinom? - vė kibo Janiotė.
- Galit sau žinoti, niekas nebijo- staiga užraudo Stasikė ir pasilenkė ant ratelio neva tai pataisyti nukritusio šniūro.
- O tu sužinok ir mums pasakysi-  kažkaip kvailai paprašė jos Apolonija. – Kad taip man, tai aš būtinai išsiklausčiau.
- Kad tau reikia, tai tu pati eik ir išsiklausk- pritrūkus kantrybės atkirto jai Stasikė ir pirmoji apsuko ratelį. Po jos ir kitos prisiminė apie darbą.
- Gerai sako- vėl jai pritardama nusijuokė Onikė- koks čia gali būti klausinėjimas, o pagaliau ne už marių ir Velykos ir taip sužinosim. Kam sukti galvą, vistiek Adolis ne mums.
- O kas jau iš tos Melanijos mandraus? Nei kokia gražuolė, nei tokia turtuolė, vienas tik pasipūtimas- piktinosi priekabioji Janiotė. – Kada tik nepamatysi, vis nauja suknia, visokiais guzikais ir kokardomis apsikabinėjusi. Paseno ir išdurnėjo belaukdama Adolio ir dar gali išeiti šnypšt... Tas Adolis irgi nepėsčias, stačių velnių prisiėdęs. Mergų visoje parapijoje turi, nemanykit. Dar ims ir iš kokio pasviečio ir kokią ištrauks. Yra dar ir turtingesnių ir gražesnių už tokią Melaniją.
- Binkių Jania, o tai būtų pati tinkamiausia Lobiniams šeimininkė. - prunkštelėjo  Adėlė, o paskui ją nusikvatojo ir visos kitos.
- O kodėl ne? - kirtosi išraudusi kaip žarija ši. – Ot ir vaikščiočiau įsirėmusi į šonus. Ar manot, kad nemokėčiau būti ponia?
Merginos pradėjo viena kitą erzinti, juoktis, tačiau Stasikė susimąstė.
- Gali būti, gali būti- mąstė ji-ir Melanija tokia paslaptinga pasidarė, vis į miestelį turi reikalų. Ko ne kasdien ten lekia, o paklausta  ką veikė, numykia, nesako aiškiai. Be to ir Adolis taip dažnai pradėjo lankautis pas Sokonus ir sekmadienį po mišių vis prieina ir palydi. O ji kvailelė dar svajoja, net gėda. Gal ji buvo jiems tik kliuvinys, tik trukdė jiems? Gerai, kad nenuėjo pas Sokonus įsigeidusi Adolį pamatyti ir susiprato kelis sekmadienius viena be Melanijos į bažnyčią nueiti. Tegu visos žinos, o kartu ir Adolis, kad jis jai niekada nerūpėjo.  O jau Melanija tai tikra begėdė. Net galva palingavo užsimiršusi, kur yra, gerai dar kad niekas nesuprato. Nuo mažų dienelių viena prie kitos pripratusios, visada drauge, o čia tokioj paslapty viską laiko. Matyt net į vestuves nemano prašyti, net gėda nuo kitų merginų. O gal ir netiesa? Maža kas kuriai atėjo į galvą, o rimtai dar niekas nieko nežino.
Ir jai staiga taip parūpo, nors mesk viską ir eik  tučtuojau viską sužinoti. Kadangi to padaryti nebuvo galima, nutarė sekmadienį būtinai susitikti su Melanija ir iš jos pačios visą tiesą sužinoti.

                                                    12

  Sekmadienį po pamokslo, eidama iš bažnyčio kaip tiktai ir susidūrė su Melanija. Per pamaldas jos bažnyčioje nebuvo matyti. Gal vėliau atėjusi atsistojo arčiau durų? Stasikė tik priešais save ir į šonus truputį apsižvalgė. Negi dairysies bažnyčioje aplink.  Todėl ir pagalvojo, kad Melanija gal būt šiandien visai neatėjo. Netikėtai ją pamačiusi Stasikė labai apsidžiaugė.
- Sveika, Melanija- tik spėjusi išeiti iš bažnyčios dar ant laiptų sulaikė ją. - Jau maniau, kad tavęs šiandien nėra.
- O kodėl tu taip pagalvojai? - greitai atsisuko į ją Melanija, bet kažkieno stumtelėta įsikibo Stasikei į parankę ir patraukė ją nuo laiptų. – Eime greičiau iš čia, otai dar nuvers ko gero.
- Šiaip sau, bažnyčioj nemačiau- atsakė Stasikė, kai nulipusios nuo laiptų pasitraukė nuošaliau nuo plūstančių pro duris žmonių prie bažnyčios mūro. – Gal važiuota?
- O ne, pėsčia- delnu valydama nuo palto skvernų dulkes surinktas klūpint atsakė Melanija. – Koks čia važiavimas tokiu keliu?
- Tai ko neužėjai, būtume kartu ėjusios?
- Kaip gi, buvau užėjusi, tik kad tavęs jau nebebuvo. Kelintas kartas kai viena anksčiausiai iš namų išbėgi, nei manęs nepalauki.
- Taip reikia- pagalvojo Stasikė, ogarsiai pasakė- ko gi aš lauksiu? Juk nežinau, ar pati eisi ar ne. Su kitomis mergaitėmis mes iš vakaro susitarėm
- Galėtume ir mes susitarti, tik kad pati vėl pas mus nebeateini. Vėl matau puikuojiesi, net kviesti nedrąsu- nevisai nuoširdžiai pasakė Melanija, lyg save teisintų.
- O kodėl tu pas mane negali ateiti? Aš ir taip nuolatinis pas jus svečias, bijau įkyrėti. Klausyk, tada einam kartu namo, jeigu nori?
- Gerai- pernelyg skubiai sutiko Melanija – tik aš dar lauksiu mišparų, otu?
- Aš ne- papurtė galva Stasikė. – Ant mišparų aš jau nebeisiu. Mama liepė šio to nupirkti, o po visam pas Iršą pečiais neįsigrūsi. Dabar mažiau žmonių ir tai teks gerokai palūkėti. Žinai ką? Susitarkim kur susitikti. Jei aš būsiu greičiau laisva, ateisiu prie stulpelio ant kryžkelės, ojei tu, tai atėjusi manęs palauk, gerai?
- Gerai, tik pasistenk, kad nereikėtu ilgai laukti.
- Ar pasiūto, negi aš per visus mišparus nebenusipirksiu druskos? Bet tu irgi nelabai skubėk, geriau jau aš tavęs palauksiu, negu tu manęs. Tai sutarėm?
- Žinoma sutarėm
- Tada aš einu sau, kol mes čia plepam, ten jau pilna krautuvė prisirinko. Žinai, dabar prieš šventes, kiekvienam reikia kai ką nusipirkti, tai pati neskubėk- dar priminė Stasikė ir jos išsiskyrė. Eidama šventoriumi viena sau galvojo:
- Ir gerai, kad prie stulpelio. Jeigu susitiks su Adoliu, tai tegu sau vieni pasivaikšto, kam trukdyti, bet jau eidama namo, tai būtinai Melanijos išsiklausiu. Išklausinėsiu, kaip Apolonija sakė, bet ne dėl kalbų, o kad pati žinočiau. Ir kuo greičiau, tuo bus man geriau ir ramiau.


                                                      13.

  Gerokai pavargo Stasikė, kol prisigavo iki prekystalio. Nusipirkusi pakelį cikorijos, tris pakelius  sacharino, svarą cukraus, degtukų, druskos ir geriamos sodos už kelis centus, ji jau galėjo sau eiti.
Paėmusi nuo prekystalio gražiai supakuotus į vieną rupūlį savo pirkinius, ji žengė prie durų ir staiga sustojo. Laimė, kad dar būdama viduje pažvelgė į gatvę. Juk ten, netoli krautuvėlės durų stovėjo Adolis ir šnekėjosi su kažkokiu jai nepažįstamu nedideliu  žmogiuku.
Stasikė atšoko, pasitraukė į karautuvės vidurį, o kad būtų dar saugiau, pasislėpė už atidarytų durų pusės. Kad kas iš esančių neatkreiptų dėmesip, pasičiupinėjo, neva taisydamasi suknelę, paskui pasitaisė skarelę ant galvos, šaliką, atsegiojo ir vėl susegiojo vatinuko sagas, šnypštė ir valėsi nosį, dar radusi švarią popieriaus skiautelę, nusivalė batelius. Kai pritrūko ką veikti, žvilgtelėjo pro langą. Jie tebestovėjo. Adolis buvo kaip tik priešais Stasikę ir neišvengiamai būtų ją pastebėjęs. Nieko, aišku, nebūtų atsitikę. Jai nebuvo jokio reikalo jo vengti. Daugų daugiausia, jis gal būtų ją pasveikinęs iš tolo, o gal ir ne.  Gal būtų užkalbinęs. Nesvarbu, kaip Adolis pasielgtų, svarbu, kad Stasikė žinotų, jog jis ją mato, žiūri į ją nueinančią, stebi. Tada ji stengtųsi  susikaupti ir nesijaudinti, kad Adolis nesuprastų, jog jis ir jai  patinka, kaip ir kitoms mergelėms.
  Ji dar kartą viską pakartojo save apsitvarkydama ir dar kartą pažiūrėjo pro langą. Kaip tik tuo metu vyrai padavė vienas kitam rankas, kilstelėjo kepures ir žmogelis nuėjo gatve aukštyn. Adolis kaip stovėjo prie krautuvės durų, taip ir žengė vidun. Stasikė nespėjo nė apsidairyti, kai jis jau čia.
  Ką daryti? Gerai, jei jis tik trumpam užėjo, pasisuks ir išeis, o jei užsibus ilgiau ir pastebės čia ją tūnančią, ką ir pagalvos? Žinoma, supras, kad nuo jo slepiasi, kad jo varžosi. Tačiau dabar išeiti, reiškia susidurti akis į akį. Susitikti jo nebijo, tačiau  nenori, kad iš jos laikysenos Adolis suprastų, jog prieš jį tirpsta. Nutarė pasisveikinti ir palikti jį krautuvėlėj.
  Įsidrąsinusi šmurkštelėjo iš už durų, nutaisiusi  kuo ramiausią ir šalčiausią miną. O laimė. Adolis stovėjo nusisukęs, jau sveikindamasis su kitais pažįstamais ūkininkais (ak, kiek jis turi pažįstamų). Apsirengęs vis dar su tais pačiais striukais raudonais kailinukais, ne su išeiginiais, o kasdieniais auliniais batais, ne žiemine, o plono juodo milo kepure su kozirku. Stasikė kaip šovė pro duris ir tik gatvėje ramiai atsikvėpė.
- Kiek bereikalingo rūpesčio dėl jo nelemtojo, geriau jau apsivestų vieną kartą- galvojo bėgdama į sutartą vietą, nes jau nebežinojo, kaip ilgai ji užsibuvo krautuvėlėj. Rasi jau Melanija belaukianti. Bet ne, juk dar neskambino varpai ir gatvė tuščia, ne taip kaip po visam.
Adolis, susitikęs pažįstamus, nesileido į kalbas, nors kiekvienas su malonumu būtų su juo pasišnekėjęs. Trumpai vienam kitam padavęs ranką, ieškančiu žvilgsniu apsidairė krautuvėje. Pats savo akimis nepatikėjo. Pažengė toliau į gilumą ir vėl grįžo atgal, žvilgtelėjo už durų. Ant  purvinų grindu gulėjo įtartinai balta skepetėlė.. Minutę padvejojęs, jis pasilenkė ir ją pakėlė. Pasirodo neapsiriko. Tai buvo nosinaitė. Balto mazgojamo šilko, mereškuotais krašteliais ir raudonu siūlu išsiuvinėta monograma “S. J”. Adolis nusišypsojo ir įsidėjo į kailinukų kišenę.
- Tai šelmė. Nė nepastebėjau, kada paspruko- pagalvojo. – Ei, Irša, paduok man pokelį papirosų, skubu- nesivaržydamas ištiesė pinigus žydeliui, nors kišenėje turėjo naują pakelį. Gavęs ko prašė, išėjo. Ant laiptukų stovėdamas apsižvalgė. Stasikės niekur nebuvo matyti, dingo, kaip į vandenį. Jis atplėšė neatidarytą dėžutę ir, išsšėmęs papirosą ilgai trynė tarp pirštų tabaką.
Bažnyčios bokšte nuskambėjo varpai po mišparų. Pro šventoriaus vartus pasipylė žmonės, būriais plūdo pamaldūs parapijiečiai. Pažįstamos ir nepažįstamos moterys vedinos vaikais ir be vaikų, tolimesnių ir artimesnių kaimų ūkininkai po kelis ir būreliais  ėjo šnekučiuodamiesi. Ėjo bernai, pusberniai ir mergos. Kiekvienas nešėsi šventintų kadagių. Moterys ir mergaitės turėjo po gerą šluotą, vyrai po mažesnę, o bernai po mažytę šakelę, nuo kurios skynė ir kramtė juodas uogas.
Visi matė Adolį ir iš tolo pagarbiai su juo sveikinosi. Vieniems jis atsakė, kitiems ne. Į vienas mergeles žiūrėjo ilgiau į kitas trumpiau, dar į kitas ir visai dėmesio nekreipė. Tik pastebėjęs Melaniją jis metė žemėn nesurūkytą papirosą ir nuėjo prie jos. Pro žmones negalėdamas prisiartinti, iš tolo ją pašaukė.
Išgirdusi Adolio balsą mergina atsisuko ir, matydama, kad jis yra toliau, sustojo jo palaukti. Visu Melanijos kūnu iki padų užtelėjo jaudulio banga ir grįždama užliejo širdį. Kiek galėdama ramiau ji padavė  priėjusiam Adoliui ranką. Spausdamas ranką šis juto kaip ji virpėjo ir jam jos pagailo.
- Tų žmonių, žmonių... Kur taip skubi, kad prisivyti negalima? - kiek galėdamas švelniau užkalbino Adolis.
- Nei taip skubu nei ką, bet jau pats laikas ir namo- atsakė Melanija iš jaudulio net prikimusi, nežiūrėdama jam į akis.
- Paspėsi, dar toli vakaras, galim trupučiuką pasivaikščioti, toks puikus oras- pasiūlė Adolis numanydamas, kad tuo ją labai pradžiugins, nors anksčiau nebuvo tam linkęs.
- Kol pareisi ir vakaras, kiek dabar čia tos dienos- visa atgijo Melanija, net į akis išdrįso žvilgtelėti.
- Na nesakyk, dabar jau žymiai ilgesnė- užeidamas jai iš dešinės paprieštaravo Adolis. Jie lėtai šalia vienas kito nuėjo gatve. – Nuo Kalėdų iki Velykų žiūrėk koks laiko tarpas praėjo ir saulė vis aukščiau ir aukščiau. Ir atšilo. Kad taip pastovėtų be lietaus, tai iki Velykų gerai pradžiūtų.
- Žinoma, kad pradžiūtų, dar visa savaitė. Pavasarį greitai džiovina – sutiko Melanija.
- Tai sakai verbas pašventinai? – siekdamas iš jos rankos kačiukais pasipuošusios karklo šakelės klausė Adolis. – Duok ir man kokią šventą šakelę parsinešti, nebuvau bažnyčioj.
- Sarmatą reikia turėti – neva barėsi Melanija, leisdama jam nusilaužti keletą šakelių. Juk tau čia pat bažnyčia, mes net iš kur ateinam.
- Nieko nepadarysi. Net toks posakis yra “bažnyčia arčiau- Dievas toliau”- nesigynė Adolis – bet  kad iš tiesų tų reikalų milijonai. Prie tavęs irgi turiu svarbų reikalą, Melanija. Už tai ir sutrukdžiau- staiga jis rimtai prašneko. – Klausyk, ar tu labai kuom užsiėmusi  dabar namuose?
- Na be darbo nesėdžiu- atsakė Melanija truputį nusivylusi bet kartu ir susidomėjusi. -Pasakyti, kad taip labai esu užimta irgi negaliu. Darbuojamė kaip paprastai ir gana. Žinai moterų darbo nesimato.
- O tu žinai, ko aš tavęs norėjau paprašyti? Ar negalėtum į pabaigą savaitės kokiai dienai ateiti pas mus? Žadu Velykoms pasidaryti alaus, paprašyti svečių, reikia su užkandžiais šiek tiek pasiruošti. Šeimininkę jau sukalbėjau, apsiėmė. Prašo pagalbininkės. Pas mus taip prastai susidėjo, kad galima sakyti nebeturim moterų. Merga taip staigiai  susirgo, turėjau šiandie paleisti namo. Bala žino, gal ir negreit galės grįžti. Piemenei vėlgi pirštas ištvinko nieko dirbti negali. Liko viena teta, bet ir jai nebus kada. Jau ir taip viskas ant jos vienos pečių paliko, vos spėja apeiti.
Melanijai iš tos laimės atrodė, kad ji pakilo į orą ir kybo kažkur erdvėje nejausdama žemės po kojomis. Praėjo maža pauzė, kol kol ji vėl nusileido ir susivokė, kur esanti.
- Oje, kodėl ne, būtinai ateisiu – sutiko ji visa nušvitusi – ir padėsiu kiek galėsiu ir sugebėsiu.
- Apie tai nėra nė ko kalbėti, svarbu, kad sutikai- atrodė džiaugėsi ir Adolis. – Žinai, kad ne teta aš pats nebūčiau taip gerai sugalvojęs. Sakiau paimsiu kokią iš miestelio. Bet žinai, įsileisk svetimą nežinomą žmogų, per tokį sujudimą visur atlapa nerakinta. Jei kokia smaili visur išlandys, išvilks ir justi nejusi.
- Kad jai Dievas duotų sveikatą – mintyse pagalvojo Melanija ir paklausė- O šeimininkę jau parsivežei?
- Ne dar. Važiuosiu pavakariais- atsakė Adolis. – Kad nori važiuokim kartu, važiuodamas užvažiuosiu. Nespėjus Melanijai sutikti, pasitaisė. – Šiandien turbūt nebus kada. Gal rytoj anksti iš ryto, kai bus kiek pašalę, ne toks purvas.
Taip šnekėdami jie atėjo iki posūkio ir sustojo.
-Tai sutarėm, Melanija? Vadinasi Didijį ketvirtadienį, kai eisi iš bažnyčios, tai ir užeik. Jei bažnyčią nemanai eiti, tai aš nuvažiuosiu tavęs parsivežti. Gerai? - lyg norėdamas pastvirtinti paklaisė Adolis.
- A jau važiuosi- purtė galvą Melanija – ateisiu ir gana, gali būti ramus, manęs nereikės kelis kartus prašyti.
- Ačiū, Melanija, labai ačiū- pdėkojo Adolis mandagiai- man dabar vienas labai svarbus reikalas atkrito. O kad žinotum, kiek man dabar jų atsirado. Ogal dar einam pavaikščioti? - pakvietė jis merginą ir jie apsisuko atgal. Taip jie nuėjo net iki kapinių, o Stasikė vis laukė. Eidamos namo mergaitės klausinėjo: - Stasike, ar lauki ko, kad čia stovi?
- Nagi prašė palaukti Melanija ir pati kažkur įstrigo. Ar nematėt? - aiškinosi ji.
- Ne nesimatė, gal į krautuvę užėjo  ir užtruko?
- Ogi su Adoliu mačiau vaikšto- atsiliepė kažkuri- nesulauksi dabar tu jos greitai. Einam geriau namo su mumis.
- Ne, jau pgeriau palauksiu, kad pažadėjau- nesutiko Stasikė- bet ateity tai jau daugiau nebepasižadėsiu, jei taip daro- lyg teisinosi ji prieš drauges.
- Stasike, vakare pas Zosinus susirinksime žiedo dalinti – jau iš tolo prisiminusi šūktelėjo jai Onikė. – Nevėluok.
- O tu geriau užeik, kai eisi, gerai? - paprašė jos Stasikė ir pasistiebusi, kad toliau būtų matyti, pažvelgė ateinančios Melanijos. Berniokai praeidami irgi erzino: - ko čia dabar stovi ant ežios kaip kurapka? Einam geriau kartu namo.
- Ar nematai, kad laukia ko? Matyt susitarusi yra, kad parlydėtų?
- Žinoma, kad susitarusi- išdidžiai patvirtino Stasikė ir ir šie neturėdami kaip prie jos prikibti krizendami nuėjo.
- Tegu sau vaikšto, tegu vaikšto – kartojo mintyse  mergaitė vaikštinėdama sausu prdžiuvusiu takeliu vieškelio pakraštyje tai pirmyn, tai atgal, nenueidama toli nuo stulpelio. – Tegu vaikšto, svarbu kad be manęs. Kam man jie reikalingi? Ir su Melanija šiandien paskutinis kartas. Daugiau nė žingsnio su ja, nė kojos nekelsiu, kad ir į vestuves prašytų, dievaži nepasižadėsiu.  Tik šiandien, kad taip susitarėm... O klausinėti irgi neverta. Kol pareisim bus laiko, jei norės galės ir pati pasipasakoti, o jei ne- tesižino sau. Ar man ne vistiek kada sužinosiu?. Nei čia bus nuo to geriau nei blogiau. Pagaliau, kas man gali rūpėti apie juos – viską apsvarstė Stasikė, net ant širdies lengviau pasidarė.
  Saulės spinduliai milijonais drugių mirgėjo ir virpėjo giedriame ir vaiskiame ore. Kvepėjo nuo žemės ir miškų kylantys garai, skleisdami gaivinantį sakų ir šviežios duonos kvapą. Pirmais pavasario garsais gurgėjo šalikelių grioviai, varydami vandenį į Dysnos žemumą, kurios jau didesnė dalis buvo apsemta. Kai baigs nutirpti sniegas miškuose, vanduo liūliuos iki pat kalno.
Ramiai snaudė ir šildė savo pilką švelnią  vilnelę pagriovio karklų kačiukai, nejudinami nė mažiausio vėjelio. Saulės atokaitoje Stasikei pasidarė šilta. Ji atsisegiojo vatinuką, kaklaskarę įsigrūdo į kišenę ir, pasidėjusi ant takelio savo pirkinius,  dar pasilaužė nuo griovio krašto dar gražesnių, daugiau išsprogusių karklo šakelių.
Pridėjusi jas prie šventintų kadagių puokštės, surišo  iš naujo ir vėl sugrįžo prie stulpelio. Net nerimauti pradėjo, kai pagaliau pamatė ateinančią Melaniją. O dangau, ir vėl tas Adolis.
- Ar labai barsies, Stasike? - jau iš tolo buvo matyt, kaip švyti Melanija. – Nė nemačiau, kaip praėjo laikas, jau galvojau, kad neberasiu pačios.
- Ko čia bartis, kad taip susitarėm. Turiu laukti ir gana- kaip galima rimčiau, nė į vieną nežiūrėdama, rišdamasi kaklaskarę ir segiodamasi vatinuką atsakė Stasikė.
- Štai kur ji pabėgusi. - stebėjosi Adolis. – Žmonės po visam po miestelį spaciruoja, o ji štai, kur pasislėpė. Kaip gyvuoji, kaip sveika? Seniai nesimatėm- klausinėjo Adolis eidamas artyn kartu su Melanija.
- Sveika, gali nesirūpinti- atrėžė ji pasipūtusi, nes jai atrodė, kad taip bus geriau. Tegul mato, kad ji ne tokia kaip visos ir jam nepataikauja.
- Sveika, bet kokia pikta. Kur buvai dingusi, kad niekada nebematyti?
- Kur dingsi? Kai nežiūri, tai ir nematai- staiga ištrūko jai, bet susizribusi ėmė raginti Melaniją. – Einam greičiau, užteks “farsinti”. Visi jau seniai išsivaikščiojo. Tuščias miestelis paliko, omes ant vietos vakaro sulauksim.
- Na neskubėkit taip labai, kas per striokas? Palaukit dar kiek- draudė Adolis- sekmadienis juk, ne darbą dirbsit parėjusios, o išsimiegoti visada suspėsit.
- Ne miegas galvoj, valgyti norisi- paaiškino jam Stasikė.
- Gražios ir nevalgiusios- juokėsi šis nenuleisdamas nuo Stasikės akių.
- Pats mažiau valgyk irgi būsi gražesnis- patarė Adoliui Stasikė.
- Ar tai dabar aš negražus?
- Gal sakysi, kad  gražus?
- Ar pašėlo? Su Stasike šiandien iš vis susikalbėti negalima. Kas atsitiko, kad tokia uparta, gal motina gerai verba išplakė?
- Kad nori, tai ir pats gali gauti, jeigu nesi plaktas?
Melanija nusijuokė.
- Gerai išperkim, aš palaikysiu- tarė ji, kad net Adolis atšoko į šalį.
- O ką su jumis, tokios pasiutusios, visko galima tikėtis, bet geriau mes nesipykim- taikiai kalbino jis vėl eidamas artyn. – Tokia šventa diena, nuodėmė pyktis. Netrukus reiks Velykinės eiti, jau ir taip nuo Kalėdų griekų prisirinko.
- Kaip tik dabar galima, ta pačia proga išsispavedosi ir atpakutavosi... - vis rado kaip priešintis Stasikė. - O gal pats jau nutempei  “ožį”, kad toks pabažnas?
- Man tai vieni juokai, čia pat per tvorą, bet pažiūrėsim, kaip jūs tempsit net iš Aukštasalio. Numanau, kad ne taip lengva bus.
- Oi Adoli, ar negalėtum padėti, ką tau reiškia? – pamažu nyko Stasikės  rimtumas.
- Samdykit piemenį, atgins pakluonėmis...
- Dėkui už patarimą, kaip nors susitvarkysim, nebe pirmas kartas.
- Juokas juokais, bet kur kiaušinius ridinėsim per Velykas? Nekviečiat manęs?
- Kam kviesti, pats ir taip atlėksi.
- Ne, tokią dieną negalima nepršytam. Nekviestas neateisiu.
- Negi nukęsi?
- Na, jei jūs neprašot, tai aš paprašysiu- staiga visai rimtai tarė Adolis. –Prašom tada pas mus atsigavėti.
- Dėkui, Adoli, net būtinai- neiškentusi nusišypsojo Stasikė.
- Bet rimtai prašsu, Stasike, nesijuok- matydamas, kad ji šaiposi iš jo, perspėjo Adolis. – Velykoms prašau būtinai pas mus, štai abi su Melanija. Savo ir tetos vardu prašau. Ar dar niekur nesat pasižadėjusios?
Stasikė staiga prisiminė apie tą pasaulinį balių, apie tai, kaip ji rengėsi kamantinėti Melaniją ir net suglumo iš netikėtumo.
- Kokie niekai- dar nežinodama ar rimtai kalbama ar juokais, neaiškiai atsakė ji- niekas niekur manęs ir neprašė.
- Tai tada niekur ir nepasižadėk, jeigu kas ir paprašytų. Velykom būtinai pas mus. Su Melanija mes jau susitarėm, o tu ar prižadi man?
- Nežinau, reikės mamos paklausti, jeigu leis? - nusprendusi pagaliau, kad nejuokaujama, nuleidusi akis nedrąsisi atsakė.
- Aš manau mama sutiks, kodėl gi ji turėtų neleisti? - svarstė Adolis. - Pirmą dieną po Velykų, po pietų būkite pasiruošusios, atvažiuosiu parsivežti. Galiu užtikrinti, kad nepasigailėsit. Bus daug jaunimo, muzika, galėsit smagiai praleisti laiką, aš nei vienai nepavyduliausiu.
Stasikė, kaip anksčiau Melanija iš tos laimės nejuto pati savęs. Tik po gero laiko tarpo ji prisiminė, kad net nepadėkojo už kvietimą.
- Dėkui, Adoli- pagaliau prisiminė ji – jeigu tiktai galėsiu- ach kaip juokingai ji pasakė. Ji norėjo dar kartą pasakyti, jeigu tik leis mama ar dar ką nors panašaus, bet Adolis viską puikiai suprato. Suprato, kad Stasikė jaudinasi, kad pakviesdamas suteikė jai didžiausią malonumą, kad jos pasipūtimas tai tik dirbtinis ir kad ji lygiai tokia pati ir lygiai taip pat dievina jį kaip ir visos kitos mergelės.  Jam pilnai to pakako, kad patenkintų savo puikybę.


                                                      14.

- Oi, mama, ką pasakysiu. Adolis į balių užkvietė Velykoms – pasigyrė Stasikė motinai vos spėjusi peržengti namų slenkstį. - Ar leisi?
Motina, atrodo, dėl to nelabai apsidžiaugė.
- Vieni niekai, ar jau pritrūko ką kviesti?
- Tai kas čia tokio- ūmai išsigando Stasikė- Mes juk pažįstami nuo senų laikų,  kiaulė būtų, jei nepaprašytų. Ar aš ten juos apvalgysiu ar apgersiu? Tik pabūsiu, pasišoksiu, vistiek per šventes namuose nenusėdėsiu.
- Na eik valgyti- padėjusi ant stalo karštų kopūstų bliūdelį ir apkepintų bulvių lėkštelę, pašaukė motina nieko į tai neatsakydama. – Taip ilgai neparėjai, viskas baigia atšalti.
Stasikė greitai nusivilkusi šventadienius rūbus, sudėjo ant lovos, su vienu apatinuku tik prisidengusi skara pečius, paklusniai atsisėdo.
- Tai kaip bus mamute? - nusrėbusi iki pusės bliūdelio paklausė meilindamasi. – Aš dar niekur nei pas ką nebuvau baliuje.
Motina nusišypsojo.
- Čia ir visa bėda, vaikeli – šalia prisėdusi paglostė ji dukros galvą. – Ar manai, kad man gaila? Kad kur kitur, pas bet ką čia Aukštasalyje, nė pusės žodžio nesakyčiau, bet pas tokiu... Neverta nei galvos sukti, o dar pas Adolį. Reikia kaip toliau nuo jų.
- Kaip tai, mama? Kas čia blogo? – išplėtė akis Stasikė, net apie valgymą užmiršo.
- Tu tik pagalvok, kas ten susirinks? – jau visai rimtai ėmė išvedžioti motina. – Bus ir klebonas ir mokytojas ir šiaip visa miestelio “panstva”. O kokia turtinga ir plati vien jo giminė. Aš manau ir iš ūkininkš ne bile ką prašys. Kokių bus išsipusčiusių, pasipuošusių ponių ir panelių, o kaip gi tu atrodysi? Kaip pritapsi, kuo apsirengsi nei karto žmonėse nebuvusi? Nei valgyti tinkamai, nei sėdėti nežinosi kaip, tik apsijuoksi. O gal manai, kad tu ten labai reikalinga?  Prašo tik dėl Melanijo, iš mandagumo, gal nebuvo kaip kitaip? Melanija irgi nenorės su tavimi visą laiką leisti, o jei pasitrauks kur, tai liksi viena. Man gaila tavęs, vaikeli, tas tik paminėjo dėl visa ko, otu jau ir gadini širdelę.
Išklausiusi motinos, Stasikė pagalvojo, kad ji sako daig tiesos ir iškart atvėso. Argi ne taip panašiai buvo ir užgavėnių vakarą? Tiktai Adolis truputėlį, o jau teta visai jokio dėmesio nekreipė į ją. O dabar irgi panašiai, kai pamatė, tai ir paprašė, ant griovio krašto. Jei nebūtų sutikęs, tai tiek ir tereikėtų, bet nenorėdama iš kart pasirodyti motinai dar bandė perkalbėti:
- Kai dėl apsirengimo, tai juk Barbė žadėjo pasiūti Velykoms.
- Teisybė. Ten šilkais šlamės, o ji su satinine- jau pyktelėjo moteriškė. – Dar sakai kaip žmogui, tai ir klausyti nenori. Aš irgi esu nemažai svieto mačiusi, blogiau ir geriau gyvenusi, visko patyrusi, galėtum manimi tikėti. Jeigu nebūtų man tavęs gaila, sakyčiau eik ir pati įsitikink ar aš teisingai sakau ar meluoju. Bet kam to reikia? Geriau nė nebandyti, vistiek yra ir bus mano teisybė.
- Gerai jau gerai- dabar jau skubiai sutiko Stasikė. Nenorėdama pykdyti motinos paėmė šaukštą- kad neleidi, tai ir nereikia. Galės sau važiuoti viena Melanija, tuščia jų...
- Ne dėl to, kad neleidžiu, bet dėl to, kad patariu – pataisė ją motina pakildama. - Ar dar įpilti?
- Oi ne, užteks- atsakė Stasikė ir atstūmė tuščią bliūdelį. – O žinai, ką sugalvojau? Reikės prašyti Barbės, kad prie viso to dar pasiūtų baltą uždedamą apykaklaitę. Norėsiu užsidėsiu, norėsiu be jo. Prie mėlynos suknutės labai pritiks. Nuo nosinių liko dar mazgojamo šilko gabalėlis.
- Galėsi paprašyti- pritarė motina patenkinta, kad taip greitai pavyko perkalbėti ir įtikinti dukrą – tik, man rodos, kad ten labai mažai, gal net neišeis.
- Reikės paskui pažiūrėti, odabar, mama, dar ko paprašysiu: leisk bent žiedo dalinti vakare pas Marelę.
- Parneši pieno, galėsi sau eiti, kur norėsi. Tik nebūk ilgai.
Stasikei  buvo  truputį gaila progos, bet ką padarysi. Su mama geriau jau nesigičyti, vistiek neperkalbėsi. Gerai dar, kad į kaimą išleido. Kai ateis Velykos, nebus kada liūdėti. Iš pat ryto bažnyčion ant prisikėlimo, paskui su nauja suknele į kaimą. Mizarų kieme supynes berniokai pastatė. Ten tikriausiai ir kiaušinius ridinės. O  vakare jau neapsieis ir be armonikos...
(B. d.)