Vėl teka raudonas kraujas

Ant žūstančio akmens sustingo mano liaunas žingsnis,
Palietęs trumpą valandą, sulijusią į sausą ir bespalvę balą,
Koks išsiliejęs ir netaisyklingas žodis, nubrauktas tiek kartų.
Lyg niekad neregėjęs žvilgnis...
Tiek nedažnai atspėtas, primenantis balkšvo sapno salą.

Paliesk mane savu alsavimu ir man užteks kitaip gyventi,
Užteks mylėt ir eit per aštrią žolę, mindant tikslą mažą,
Karčiausią skonį vėl pagimdo auštantys prisiminimai.
Nebesuradę vietos temti...
Užaugt viduj. Skaudėt ir jaukt tikrovės. Ji ir taip tik lašas.

Pavydžiu sapnui, kuriame aš netyčiom Tavęs užburtas,
Nublukusioje prieblandoje pats nublukęs garsiai klyksiu,
Aš džiaugsmas tau ar skausmas, pakuždės dangus vėl giedras,
Ištrintas Dievo ir sukurtas...
Brangiausios ašaros ant rūmų skausmo kris, o aš jas trypsiu.
Amžinybės kojom...

Mąsčiau už protą ir už prigimtį rytojau mano šitoks menkas,
Vistiek tikėjimą paleidau vėjais siaučiančiais kažką pamiršęs,
Tada pavadinau tai laime, bet net ji nebetikėdama suniro.
Per metų tiltus klaikiai trankės...
Jie neišnyks. Jų neapklosiu, nepasmaugsiu savyje įniršęs.

Ant žūstančio akmens padėjau meilę ir tikėjimą, jis jaučia,
Kiekvieną nuogą kuždesį kartėlio persmelktą į bjaurų vidų,
Pamirščiau kaltę. Ji nepasimiršta, kanda tarsi piktas alkis.
Žaizda, bekraujė negyva, bet maudžia...
Augindama ir laužydama mintyse tą viską, kas brangu ir gydo.

Nuleistos akys plėšo laiką apskritą, į Viešpaties, į Visagalio veidą,
Į liepsną naują aklas žvilgsnis bunda, virsta ir sustingsta,
Iš meilės nebespėjusios ištrykšt karščiausiais laimės spinduliais.
Subyra jie į trapią, tuštumą, į kreidą...
Sulipę amžinu tikėjimu ir atgaila sukruvinta... nutyla ir laike nurimsta...

Raudonas kraujas Dievo rankomis vėl skaudžiai teka...