Genialumas yra orginalumas(filosofinio tipo)

Tai, kas yra ypatinga, yra nepakartojama. Niekuomet nebus reikšmingas genialus kūrinys, jei jame neatsispindės laisvė. Visuomet švyti tai, kas yra neaprėpiama ir stebėtojas tuo susižavi, dažniausiai nesuprasdamas, kur slypi genialumo sėkmė. Ji, pasirodo, stebina savo paprastumu, kartu būdama ir nepaprasta. Ir atvirkščiai: tai, kas yra įprastiniuose kūrybos rėmuose, dažniausiai pasirodo užgožta, tarsi suspausta ir pilka.
Kartais atrodo, kad genialus kūrinys dainuoja. Lyg jis galėtų atspindėti muziką. Genialus kūrinys tarsi skamba muzikiniais tonais, kol virsta tiosiog muzika, nors jo kūrėjas nėra užrašęs natomis. Tačiau tai turi būti tokio žmogaus darbas, kuris moka nepriklausyti nuo gyvenimo, pakildamas vidine laisve virš visa kas yra žemiška. Štai kompozitoriui ir dailininkui M. K. Čiurlioniui visas gyvenimas buvo muzika. Jis teigė: muzika „tai dievų kalba, jinai stebūklus daranti, nutildanti laukimą, žvėris, sttanti pilis. Kuomet ji prasideda, niekas negali susekti. „ Šio menininko kūryboje pulsuoja didžiulis jausmingumas. Kilniausias iš jausmų, beabejonės, - meilė. Meilė žmogui, gamtai, pasauliui. Ar mes galėtume išgyventi be šio jausmo? Indų filosofija skelbia: „Visos paslaugos beprasmės, jeigu jos daromos be meilės. „ Mylintys mato, kad meilė auga ją atiduodant, ir nyksta, kai stengiamės ją patausot. Įsigylinus į žmonių gyvenimą, būtų galima atrasti, pačią svarbiausią žmogaus nelaimių priežastį- tai meilės stoką. M. K. Čiurlioniodarbuose galima įžvelgti pilnatvę to, ko taip trūksta žmonių širdyse. Šis meilės jausmas paslaptingai perteikiamas gamtos vaizdu: Banguojančios jūros, grėsmingos audros, ošiantys miškai, neaprėpiami žaliuojantys kloniai..., tarsi iš paukščio skrydžio, užlieja jausmus švelnia virpesio banga. Butent šio genijaus kūriniai yra nepaprastai orginalūs. Jo paveikslai turi polinkį į plačias formas ir didingas erdves. Tai sukuria judėjimo, bėgimo, gyvybingumo ir laisvės džiaugsmo pojūtį. Žmogus čia gali nusikelti į pasakų pasaulį, atitolindamas gyvenimo realybę. M. K. Čiurlionio darbai įrodo, kad tikas meninkas privalo savyje turėti ne tik grynai profesionalias savybes: jos privalo būti lydimos vidinės laisvės ir harmonijos.
Renesanso laikais humanistai išaukštino žmogų, pabrėždami jo laisvę ir orumą. Jie buvo įsitikinę, kad žmogus- visatos centras. Talentingi kūriniai visuomet  turi savyje labai daug humanizmo ir labai mažą pasamonės agresijos lygį. Jie ne tik žavi savo išskirtinumu, bet gali paskatinti ir žmogaus sveikimą, sujudindami sielos jausmingumą. Tačiau, anot I. Kanto „orginali gali būti ir  beprasmybė, todėl genialūs kūriniai kartu turi būti ir modeliai. „ Neretai dailės parodose galima pamatyti ir kūrinių, kurie siurbia iš žmonių energiją. Žmogus iš tokios parodos  išeina pavargęs ir sugniuždytas, nesuvokdamas, kas atsitiko. Tokie kūriniai ik atspindi menininko negatyvius jausmus ir, negalėdami švytėti energija, visa traukia į save. Štai čia susiduriama su beprasmybe. Erdvės tuštuma tarsi sustabdo gyvybės augimą, užgniauždama dvasinio skrydžio laisvę.
Orginalumas yra meninko sugebėjimas išeiti iš žmogiškosios logikos ribų. Kuomet meninkas pasineria į savo kūrinio erdvę, jam tarsi sustoja laikas, ir visa, kas juda nepastebimai, virsta ramybe. Šis atsiribojimas nuo savo, kaip mažojo žmogaus, mastymo, suteikia galimybę jausmui lietis laisvai, išsaugant didijį žmogų- žmogų kūrėją. Tuomet, tarsi jausmo atkartotas, kūrinys atskleidžia menininko genialumą. Jis tampa orginaliu, nepakartojamu, bei amžinu dieviškumo spinduliu.