Negailestingas ateities pasaulis ir žmogus su 1000 akių.

Mažajį Beną tėvai visą gyvenimą laikė uždarytą namie. Jie sakė, kad visiems vaikams šitaip...  Ir būti lauke labai pavojinga. Mat ten gatves siaubia plėšikai, tariamieji policininkai, nuolat kariaujantys su pastaraisiais ir kartais užklystantys laukiniai žvėrys. Taip, vien apie juos užsiminus tėvai pašiurpdavo ir nejučia susiglausdavo. Galbūt jie buvo su jais suidūrę. Beniui jie pasakojo, kad vienas toks liūtas suplėšė kaimyną Fogsą į gabalus. Po to jį sužiaumojo.
Tačiau Bendžaminas vistiek dažnai pykdavo ant tėvų. Jam baisiai pabosdavo vien sėdėti namie ir klausytis senų tėvų pasakojimų apie dvidešimt trečią amžių. Kaip vaikai iki pusiaunakčio galėdavo žaisti lauke, kaip jie patys dar nebuvo užkrėsti... Kai dar buvo mažas Benis žavėdavosi tom istorijom ir nekantraudavo išgirsti daugiau, bet dabar- kai paaugo, jos pradėjo atsibosti. Bendžminui net pasirodė, kad tėvai kartais meluoja- tam, kad sušvelnintų savo kaltę dėl to, kad jį laiko uždarytą namie. Jam atrodė, kad kitų tėvų vaikai puikiausiai gali išeiti laukan ir gėrėtis, kaip tėvai sako, Saule.
Dar tėvai Benui rodė kelis filmus iš senų laikų. Tai buvo keli dokumentiniai filmai apie mažus gyvūnėlius, tokius kaip lokiai, vėpliai, ruoniai ir rykliai. Tada žmonės jų bijojo...
Dar buvo kelios senos meilės istorijos ir nuotykių filmai. Jie labai skatino Beną ištrūkti iš namų, pažiūrėti į „Saulę“. Taip pat jis svajojo sutikti savo mylimąją...
Ir vieną dieną, kai tėvai išskrido apsipirkti į Australiją, Benas pasirįžo iškišti nosį laukan. O galbūt, jeigu ten nebus labai baisu, ir visas tris...
Taigi penkiametis palaukęs kol tėvai paskambins iš Azijios pasiėmė tėčio pjūklelį metalui pjaustyti, ir pasidarė sau praėjimą pro grotas, prie lango.
Kai atidarė langą, į jį blykstelėjo tokia šviesa, kad Benas jau pamanė, kad apako. Tačiau gal po kokios minutės atvėrė savo trečiąją akį ir taip apsiprato visos. Iš pasakojimų Benas suprato, kad tos šviesos šaltinis turi būti Saulė. Tėvai sakė, kad ji graži, tačiau vos tik Bendžaminas bandė į ją pažvelgti, visas akis pradėdavo skaudėti.
Benas išlipo, norėdamas pažvelgti į pastatus ir žmones. Štai vienas, kaip ir tėvelis turi šešias rankas. Nusišypsojęs, Benas pamojo jam, tačiau neatrodo, kad jis pamatė. O čia, visai kaip močiutė - turi keturias kojas. Jai Benas taip pat pamojo, o ji atsakė tuo pačiu. Tik ne taip žvaliai...
Žmonės kažkodėl atrodo nelaimingi... Tėvai sakė, kad prieš karą viskas buvo daug geriau. Ir, kad visi žmonės buvo vienodi. Turėjo vienodą skaičių organų, kūno dalių ir pan...
Staiga žmonės pradėjo rėkauti, panikuoti, ir slapstytis. Benis suprato, kad žmonės kažkur pamatė, arba išgirdo žvėrį. Bendžaminas skubiai užsiropštė ant palangės, tačiau pamatęs tokius keistus padarus susižavėjo ir sustingo. Kiekvienas jų buvo maždaug tokio dydžio kaip suaugusio žmogaus galva, iš nugaros buvo išaugę keturi... daiktai, kurie priminė permatomą plėvelę, tačiau jie buvo aspvalios formos ir nuolat plakė. Matyt jie tam, kad padaras išsilaikytų ore.
Dvi didelės akys buvo pilkos, ir tarsi sudarytos iš tinklo, taip pat aptraukto kažkokia plėvele. Visas kūnas buvo pailgas ir juodas.
Tai sustingusį Beną pagriebė du iš tų padarų ir klykdamą perplėšė į dvi dalis. 
Gardūs bus pietūs...