* * *

* * *
Yra tokia Smashing Pumpkins daina „1979“. Du poeto Lauryno Katkaus eilėraščiai vadinasi: „Gal septyniasdešimt antraisiais“ ir „Хлеб 1972“ (autorius gimęs 1972 m.). Dainininkės Sheryl Crow viena daina vadinasi „1963“ (pati atlikėja gimusi 1964 m.).
Kas tai? Tikriausiai noras atsigręžti į savo pradžią, pamatyti pasaulį savo gyvenimo pradžios laikotarpiu. (Taip sakyčiau pats, jeigu parašyčiau kūrinį „1978“; su Smashing Pumpkins ir Sheryl Crow minėtų dainų tekstais nesu susipažinęs.)
Prieš keletą metų per TV buvo tokia Viktoro Gerulaičio laida „Kai aš mažas buvau“. Joje rodydavo sovietinės Lietuvos kronikas, filmuotą medžiagą apie tų laikų gyvenimą, renginius, šventes. Kaip įdomu būdavo tai pamatyti ir pajusti tų laikų dvasią, madas, šukuosenas, net kalbėtojų intonacijas! Ir viskas atrodydavo kitaip nei dabar, netgi, tam tikra prasme, pasakyčiau, gražiau! Nelengvi buvo laikai, bet žmonių dvasia, rodos, būdavo kiek kitokia. Bent man labai miela žiūrėti į 1978, 1980, 1982 m. kronikas. Ir kai jose parodo kokį kūdikį ar 2, 3 metų vaiką, nušvitusiam galvoti: bet juk toks būtent tuo metu buvau ir aš...
Nemanau, kad tai vadintina nostalgija. Nostalgija jaučiama tiems laikams, kuriuos gali atsiminti, ir kai gali atsiminti ryškų jausmą, jaustą tada. Tai gali būti vaikystė (ne pati ankstyviausia), paauglystė ir pan. Nors aš ir daug atsimenu iš vaikystės, tačiau nostalgiją jaučiu daugiau gal ankstyvajai paauglystei, nes būdamas, pvz., 7-erių, dar nebuvau pakankamai susiformavęs, kad galėčiau giliai jausti. O, tarkim, 12 metų – tai toks amžius, kai su žmogum vyksta visokie „virsmai“ (kad ir tai, jog palengva uždaromos durys į vaikystę), kai turima daug ugnies ir t. t. Ir galiu pasakyt, kad tokio gražaus pasaulio ir didingo savęs, kaip kad būnant 12-os metų, man daugiau neteko pajusti. Matyt, kažkas tuo metu stipriai užsifiksavo, kad taip sakau ir negaliu pamiršti to laikotarpio.

* * *
Negavus gėrio, galima ir susirgti.
Pavyzdžiui, jūs gulite lovoj su drabužiais, bet neapsiklojęs. Spalio mėnuo, radiatoriai dar nešildo, tad kambary šaltoka, gal tik 14 laipsnių. Jums šalta be antklodės (kuri ir būtų šioje situacijoje įvardijama kaip „gėris“). Taigi taip pragulite valandą, o rytojaus dieną susergate – dėl persišaldymo.
Remiantis tuo, gal galima teigti, kad ir dvasiškai susergama, sunegaluojama negavus dvasinio gėrio.
Kitas klausimas, kodėl jūs neapsiklojote (tarkim, kad turėjote kuo apsikloti), nepalindote po stora antklode, neapsirengėte pižama, neužsimovėte vilnonių kojinių. Juk turėjote tam visišką laisvę.
Dvasinį gėrį pasiėmusi harmoninga asmenybė visada yra dvasiškai sveikesnė už to nepadariusią.

* * *
Nesu feministas, bet pasakysiu, kad moteris laikau daug tobulesniais sutvėrimais nei vyrai. Pagrindinis taip teigti verčiantis vyrų ir moterų skirtumas yra agresyvumo turėjimas ir jo neturėjimas. Man tai atrodo labai svarbu.
Nežinau, kaip kitur, bet Lietuvoje vyrų kultūringumo lygis visumoje yra labai žemas. Remdamasis savo patirtim, pabandysiu pagrįsti šį teiginį.
Kad ir tokia smulki detalė.
Kartą ėjau pro vieną namą. Pirmo aukšto gyventojams darbininkai stiklino balkoną. Prie namo stovėjo jų mašina, skirta vežioti langams. Praėjau pro tą mašiną (netgi dar pagalvojau, jog neturiu kleptomaniškų minčių), ir staiga išgirdau, kaip vienas vyras tikriausiai savo kolegai ne visai tyliai pasakė:
– Ateik, palaikyk, bl**!
Viskas. Tas vienintelis grubiai nuskambėjęs žodis mane nuliūdino. Paprasta situacija; bet aš tikėjausi ko nors geriau, gražiau, žmoniškiau, mandagiau... Ir tai mane verčia labai neigiamai vertinti vyrus.
Pats agresyviausias vyrų amžius, manau, yra 15–29 metai. Ankstyvoje vaikystėje, kartais ir paauglystėje berniukai dar nepasižymi ypatingu nekultūringumu, manau, todėl, kad yra dar vaikystės pasaulyje. Suaugę, brandūs, pagyvenę vyrai taip pat elgiasi mandagiau. Didžiausias chamiškumas išryškėja mano minėtame amžiuje, jaunystėje.
Tačiau keiksmažodžių vartojimas dar nėra pats baisiausias vyrų bruožas, anaiptol. (Jis tiesiog kaip priedas.)
Baisiau yra nepažįstamų žmonių užkabinėjimas gatvėje ir kitose viešose vietose. Žinoma, su negerom intencijom. Chuliganai savo aukomis renkasi tuos, kurie atrodo silpnesni, pažeidžiami ir kuriuos jie galėtų įbauginti. Kai jie pajunta aukos bejėgiškumą, pajunta kažką panašaus į ekstazę, įgyja dar daugiau drąsos.
Per pastaruosius 7 metus mane taip buvo užkabinę kokius 5 kartus.
Kartą ėjau šaligatviu, ir gatve pravažiavo mašina. Jaunam vyrui nereikėjo laiko mane pastebėti ar galvoti, ką daryti. Jis iškišo galvą pro langą ir bjauriu balsu sustaugė:
– Рыжый, бл***, ааа!
Buvo baisoka. Laimei, mašina tąkart pravažiavo, ir aš likau saugus.
Kartą ėjau vienu kiemu. Drauge stovėjo gal 6 jaunuoliai, tokie, kurių sutikti niekada nenorėčiau. Garsiai, piktai kalbėjo ir keikėsi. Bet aš išnykti negalėjau, juk turėjau praeiti pro šalį.
Vienas jų tiesiai man pasakė:
– Debile, kur eini?!
Tylėjau. Kitas pasakė:
– Очкарик, в жопе шарик.
Trumpam pažvelgiau į juos ir išgirdau:
– Ko dar žiūri, daune?!
Tai štai tokia kultūra.
Bet panašiai elgiasi ne tik jaunuoliai.
Kartą troleibuse į mane spoksojo du paaugliai. Po to ėmė šnibždėtis, piktai juoktis ir apie mane kalbėtis. Vis girdėjau žodį „urodas“.
Taigi moteris visumoje vertinu daug palankiau nei vyrus dėl šios – agresyvumo nebuvimo priežasties. Juk visada norėsis troleibuse atsisėsti šalia moters, o ne šalia kokio skustagalvio išsigimėlio, pamačius kurį, norisi melstis, kad liktum gyvas, sveikas, nepaliestas ir neužkabintas.
Ir šiaip jauni vyrai, jaunuoliai pasižymi tokiomis, pasakyčiau, agresyviomis manieromis, kad ir nieko pikta neketinantys daryti, pvz., bendraudami su merginomis. Jie neturi švelnumo, jautrumo, minkštumo, rafinuotumo.
Tikrai, vyrai visumoje nėra malonus dalykas. Greičiau priešingai. Moterys yra visai kitokios. Kartą važiavau troleibusu ir buvau giliai dvasioje sujaudintas ir paliestas, kai girdėjau dviejų merginų balsus. Juose visiškai nebuvo agresijos. Jos kalbėjosi ir juokėsi. Bet taip maloniai ir švelniai, kad mane persmelkė moteriško šventumo metafizika. Pasižiūrėjau į kitas troleibuse buvusias moteris. Jos irgi atrodė visiškai neagresyviai! Man to užteko. Buvau tiesiog sukrėstas ir supratau: moterys yra Gėris. Galima sakyti, jose slypi Dievas.
Žinoma, mylėti, daug palankiau vertinti moteris nei vyrus mane verčia ir erotinis aspektas. Jaunų moterų vaizdas, žinoma, estetiškesnis, minkštesnis, mielesnis, malonesnis nei jaunų vyrų. Tik su jomis norėčiau išgyventi gėrį ir kitus didžius dalykus.
Ir, beje, kad ir toks faktas. Gal 95 ar daugiau procentų visų nusikaltimų (tarp jų ir sunkių) padaro vyrai. Moterų prigimčiai tai visai svetima. Šios priešybės tikrai daug sako.
Man, tiesą pasakius, gėda už mano, vyriškąją, giminę. Jau seniai galvojau, kad išties dvasingus vyrus, kuriuos man teko matyti, ko gero, galima būtų suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų. Tikrai. Šis faktas liūdina. Beje, aš pats jau ankstyvame amžiuje buvau apibūdinamas kaip nevisai būdingas vyrų giminei. Bandžiau suprasti, kodėl. Man sakė, kad esu greičiau „оно“, lyg iš nekatrosios giminės. Gal ir gerai, galvoju. Juk angelai irgi neturi lyties. Esu svetimas vyriškajai giminei. Gražu, kai nesi visiškai tipiškas vyras. Tada moterys atrodo tau ypatingesnės, nes yra priešingos tam, kuo nesi.
Nors moterų irgi nemažai yra piktų, nesimpatiškų, vidumi atgrasių, destruktyvių, tokių, su kuriom, jauti, negalėtum išbūti vienoje patalpoje, tačiau visumoje jų tokių daugybę kartų mažiau nei vyrų. Taigi sakau ir sakysiu: moterys yra Gėris. Netgi ir krikščioniškąja prasme.

2006