Skaudžiau už liepsną 9

DVIDEŠIMT KETVIRTAS ALFO LAIŠKAS
Taip ir nepasirodei… Juk pranešiau. Telegrama. Gal viskas kitaip būtų pakrypę… Nesusivaldžiau… Iš pradžių lyg ir nieko. Visi labai malonūs.  Prokuroras šypsos. Teisėjas varnas gaudo. Bet kai į prokuroro klausimą, ar didelį malonumą jaučiau, žudydamas šią visų gerbiamą moterį, atsakiau klausimu: ar didelį malonumą jaučiat, pone prokurore, užduodamas tokius klausimus teisiamajam? – prokuroras išraudo ir atsisėdo. Man viskas aišku, pasakė, daugiau klausimų neturiu. Užtat man neaišku, pasakiau. Pone teisėjau, prašau leist pasinaudoti paskutinio žodžio teise. Pone prokurore, kokį malonumą jaučiau, žudydamas šią, anot jūsų, visų gerbiamą moterį, suvoksite išklausę mano žodžius. Nesiteisinsiu. Priimsiu bausmę, kurią paskirs teismas. Bet noriu pasakyti tai, apie ką kalbėti mūsų visuomenėj nepriimta. Ponai spaudos atstovai, manau, neleis meluoti. Noriu kalbėti apie moteris, moteris žudikes, kurios gaišina nespėjusius gimti kūdikius. Noriu kalbėti apie motinos vardą praradusias moteris, kurios žiauriai mirčiai pasmerkia pradėtas gyvybes. Noriu kalbėti apie tėvus, kurie abejingai stebi, kaip jų mylimosios, draugės, žmonos atsikrato tariamos meilės padarinių. Noriu kalbėti apie kūdikius, kurie, nepajėgdami kaip nors priešintis, turi tyliai iškęsti mirties agoniją. Noriu kalbėti apie įstatymų leidėjus, kurie priima įstatymus, neleidžiančius bausti mirtimi žudikų, tačiau leidžia žudyti pačias nekalčiausias būtybes. Noriu kalbėti apie teismus, teisėjus ir prokurorus, vadinančius save teisingumo sergėtojais, kurie sprendžia žmonių likimus, laikydamiesi šių žiaurumą įteisinančių įstatymų. Piliečiai ir pilietės, jūs, žinoma, neišdrįsite viešai prisipažinti, bet ir jūs nesate mažiau kalti, jūs –  šio įstatymų saugomo nusikaltimo bendrininkai. Taip, aš nužudžiau. Aš nužudžiau moterį, cha cha, kuri jau buvo pasiruošusi atimti mano vaiko gyvybę. Už tai, kad jį išgelbėjau, esu teisiamas. Esu teisiamas už tai, kad, neatsiklausęs jūsų, įvykdžiau mirties nuosprendį, kurį priėmė Aukščiausias Viešpaties Teismas… Subeldė teisėjo plaktukas. Ačiū, pasakiau, galiu baigti… Įsūdė dvylika metų griežto. Kur laikys, dar nepasakė. Kai tik sužinosiu, pranešiu. Labai neramu dėl Tavęs. Bijau, kad nebūtų kas atsitikę. Gal tai kaip nors susiję su mano byla? Tučtuojau parašyk. Tučtuojau!.. Alfas

AŠTUONIOLIKTAS VILIJOS LAIŠKAS
Sėdžiu prie tuščio lapo… Nekyla ranka rašyti… Nerandu žodžių… Pagimdžiau… Dukrytę… Gal pusantro kg… Man užvesta byla… Įtariama bendrininkavimu… Aš tave paskatinusi nužudyti daktarę… Atvažiavo iš policijos. Išgriozdė visus kampus. Reikalavo tavo laiškų, Kurmanskienės kartotekos… Nepasakiau… Išsivežė į areštinę… Paėmė telefoną… Kelias dienas tardė… Ir naktim… Pasivaduodami… Per paskutinį tardymą ir surėmė…  Vyrai, sakau, kvieskit greitąją… Spoksojo, lyg per galvas gavę… Vyrai, būkit geri… Dingo, ir daugiau jų nemačiau… Pagimdžiau… Daktaro rieškučiose sutilpo… Ilgai neatsimerkė… Dar bent du mėnesius galėjau panešioti… Alfai, brangusis, tai Dievo ženklas… Man neleista Tavęs mylėti… O aš… Suprask mane – turiu išsaugot vaikelį… Tavo laiškus ir nuotraukas sudeginau… Pirštų galai nurudo, apsilupo, net keista, kad beveik neskaudėjo… Pasilikau tik vieną – Laimutei parodyti… Kažkas su širdim daros… Turiu lašų…  Dabar geriau… Sudegink ir mano. Norėčiau, kad visų tų naivumų  nebūčiau siuntusi.  Visada maniau  esanti santūri, uždara, ir šitaip prieš tave atsilapojau… Juk nemylėjau, niekada Tavęs nemylėjau… Pasidaviau Tavo žavesiui, Tavo energijai, ne, meluoju, aš niekada Tavim nesižavėjau, tiesiog buvau per silpna atsispirti Tavo jausmams, Tavo žodžių įtaigai… Gailiuosi, tūkstantį kartų gailiuosi… Pasidaviau… Pirmam vaikinui, kuris tą pusantrametrinę mergiūkštę palaikė irgi žmogum. Tik tiek. Ar jis ją iš tiesų pamilo? Kažkas yra sakęs, kad meilę maitina gailesčio šaknys. Vargšė turėjo tampyti tokį didelį lagaminą… Nebent. Kitos išeities nematau, grįžtu į tylą ir vienatvę… Atleisk ir sudie… Vilija.
Šios dėmės, kurios prie mano vardo atsirado, ne ašarų pėdsakai, tai nevilties ir praradimo ženklai… O Tavęs man visai negaila. Vėl antžmogį suvaidinai… Mane pradeda imti siutas… Šitaip kalbėti – tai tas pat, kas kišti galvą į krokodilo nasrus… Ko Tu tikėjais? Kad kas nors supras,  atjaus? Ir dar teisme?  Kokioj visuomenėj gyveni, pone Donkichote? V.

DVIDEŠIMT PENKTAS ALFO LAIŠKAS
Netiesa! Visa, ką Tu kalbi, netiesa! Kaip Tau atėjo į galvą!.. Neskaudėjo… Pirštų galai atsilupo, o sakai neskaudėjo. Juk laikei… Pirštuose… Liepsną…  Ne, man ne tik kad netrūksta žodžių, man jų per daug… Ką Tu norėjai sudeginti? Tik laiškus? Tik nuotraukas? Nepatikėsiu. Niekada. Tam yra krosnys. Tu norėjai  sudeginti tai, kas nedega, ko niekaip neįmanoma sunaikinti. Tu norėjai sudeginti mudviejų MEILĘ!!! Būtų per daug paprasta, per daug lengva…  Vile, nemanyk, kad aš Tave smerkiu, man skaudu, kad niekuo negaliu tau padėti. Ir tylėti negaliu. Ir rašau… Nors žinau, kad niekaip neįstengsiu nei nuraminti, nei paguosti. Vile, suprantu Tavo motiniškus jausmus,  bet pagalvokim ramiai, gal nėra taip baisu, kaip įsivaizduoji, gal reikia džiaugtis, kad turim dukrytę. Dievui netinka žmogiški standartai, jis nekerštauja, kerštauja žmonės, kerštaujame mes, patys save kalam prie kryžiaus, sugalvodami nebūtus paklydimus ir manydami, kad už tai turime būti nubausti Na, išgirsk, išgirsk… Vilija… Koks baisus, koks niekingas pasaulis!.. Tardė… Naktim… Pasivaduodami… Mergaitę… Laukiančią kūdikio… Turiu iš čia išeit! Turiu surasti. O kaip? Po dvylikos metų jau bus kita policija, kita mafija. O per tą laiką… Vilija, negalim rankas sudėję laukti. Aš už grotų, betgi Tu laisva. Bylos, aišku, Tau nekels, nes Tu per daug žinai, žurnalistai nepraleistų pro ausis. Mano kalbelė irgi šiokį tokį įspūdį padarė. Pasidomėk tų dienų spauda. Kai kas netgi įsižeidė. Ir smarkiai įsižeidė. Tik moterys kažkodėl tyli. Užtat mano “bendražygiai” pasiruošę ant rankų nešioti – ponams prokurorams ir valdžiai ne bet kas šitaip ryžtasi užvožti. Pats “bosas” leteną paspaudė. Kietą ranką turi vyrukas. Ar tik neteks susiremti? Autoritetas čia taip lengvai neperleidžiamas, už ačiū neįgyjamas. Atrodo, grandiniui Kontrimui visai neblogi horizontai atsiveria. Na, gal kiek aprimai? Pabučiuok Laimutę.  Taip ir neparašei, į ką panaši. Viską aprašyk. Su būrio viršininku santykiai neblogi, režimo nepažeidinėju, bandysim susiorganizuoti pasimatymą. Tik nesudegink paskutinės nuotraukos… Ate. Jūsų… 

DVIDEŠIMT ŠEŠTAS ALFO LAIŠKAS
Vilija, atėjo metas veikti. Ne, Tu pati nieko nesiimk, augink Laimutę. Atvyks pas Tave mano draugas. Jis ir šį laišką perduos. Gruzinas, Goša. Patikimas vyrukas. 10 atsėdėjo. Nuo skambučio iki skambučio. Kriminalinės teisės specas. Apibūdinau situaciją, papasakojau mūsų istoriją – susidomėjo. Zdėliajem, sako. Ir aš juo tikiu, nors ir nelabai numanau, ką jo tas “zdėliajem” reiškia. Kalba ir lietuviškai. Ir visai neblogai. BK straipsnius gali išvardyti nuo pradžios iki galo ir atvirkščiai. Per daug neklausinėk, jis to nemėgsta. Į klausimus atsakinėk trumpai, aiškiai. Nieko nesiūlyk, nepatarinėk. Finansų jis turi, paprastai apsistoja viešbučiuose. Taigi apsilankys, parodyk, kas reikalinga, ir pamiršk. Tiesa, laiškus perdavinėk per jo žmones. Jie Tave susiras. Aš laikausi neblogai. Nieko netrūksta. Žinoma, kai ko trūksta… Bet šiuo metu tą trūkumą galima užpildyti tik laiškais. Rašyk. Rašyk kuo daugiau. Ką veikiat? Kur vaikštot? Ką valgot? Kaip miegat? Rašyk su visomis smulkmenomis. Tik dabar pradedu suprasti, kokios brangios tos smulkmenos. Jūsų…

DEVYNIOLIKTAS VILIJOS LAIŠKAS
Prisišaukiau… Ir tylą, ir vienatvę… Skaudžią, šaltą, nebepasitraukiančią… Mirė Laimutė… Kaip atsimerkė, tai ir nebeužsimerkė… Uždegiau žvakę, su žvake ir užgeso… Neverkiau, nebuvo ašarų… Buvo suspausta krūtinė ir baisus neteisybės jausmas… Ne, Dievo nekaltinu… Lūpos šnabždėjo Dievo vardą, o širdis – Tavo. Aš negalėjau Tavęs atsisakyti, negalėjau išmesti iš širdies… Ir Dievas pasiėmė dukrytę… Nekenčiu žmonių… Negaliu išeit iš namų… Negaliu nueit į parduotuvę… Ten žmonės… O toks mėlynas dangus, toks tyras sniegas… Atrodo, ir pati, ir visi aplinkui turėtų šypsotis, sveikintis… Jie man neatleido… Už jų daktarę… Karstelį lydėjo vos keletas… Ir manoji senutė su Alfreduku… Ne, ne todėl negaliu jų pakęsti, kad jie manęs neapkenčia… Net nežinau… Gal todėl, kad jų tiek daug, o tu vienui viena…  Kad bet kuris gali tave įskaudint ir to net nepastebės… Kad patys nė nenumano, kokie jie šiurkštūs… Laidotuvėmis rūpinos Kurmanskis… Tirštai, negailestingai griuvo sniegas… Kaip balta statula su apsnigtu karsteliu stovėjo prie duobės Kurmanskis… Ilgai stovėjo… Aš nežinau, ko laukė… Gal ženklo iš dangaus – atleista, eikit... O iš dangaus vis griuvo sniegas, pridengdamas ir nekaltumą, ir kaltumą… Alfai, brangusis, Vilija laisva… Tačiau to negaliu Tau pasakyti… Šito laiško Tau neišsiųsiu… Laisva, deja, dukrelės kaina… Sakysi, nekalta, sakysi, baisūs ir neteisingi žmonės… O ką tai keičia?.. Ji po žeme… Jos nebėra… Pavasarį, kai tik atšils, eisim su Alfreduku ieškot Laimutės sielos… Galvok, kad mudvi sveikos, gerai jaučiamės, taip bus geriau. Ir kas iš to, jei pasakyčiau? Argi mudviejų meilė išdrįstų sugrįžti ir gerai jaustis ten, kur ką tik pabuvojo mirtis?..  Visai viena nesu – ant stalo Tavo nuotrauka. Kalbuos su ja – turėtum jausti. Pradėjo snigti. Tyliai plevena nusileisdamos snaigės. Taip ir neteko kartu pamatyti žiemos. Tegul dabar kiekviena snaigė būna Tau mano neišsiunčiamo laiško žodžiai. Gaivūs, glostantys, tyri, vos juntami ir vos suprantami. Eime, paimk mane už rankos… Į baltumas, į apsnigtąjį mišką… Žiūrėk, kokias purias, kokias sunkias naštas laiko eglių, pušų šakos, o berželiai nuogomis šakutėmis nepajėgia apglėbti snaigių, ir jos slysta žemėn… Tie anksčiau buvę pilki medeliai, rodos, pražydo ir pasikėlė skristi – tokie lengvi ir permatomi… Ir jokių svetimų pėdsakų – tik keleto žvėrelių ir mudviejų… Ir vaikštom ta pačia planeta, ir taip arti, ir taip toli viens nuo kito… Ar yra prie tavo pataisos namų miškas? Ar išeini kada? Ar jauti, ar girdi gamtos balsą? O gal visi Tavo girdimi balsai – tik aptvarų vielose švilpianti pūga? Ar teberašai romaną? Pradžia nuostabi. Sako, kad kiekvieno menininko svarbiausius kūrinius  įkvepia meilė. Ar tai tiesa? Ar Tavo romaną irgi ji įkvėpė? Ar bent vienoje eilutėje galėsiu rasti save? Ar bent viename sakinyje įpynei mano žvilgsnio šviesą, mano juoko aidą, mano ašaros skonį?.. O gal toji Siuzan?.. Tyliu. Nesakyk. Rašyk, Tu gali, Tu laimingas…

DVIDEŠIMTAS  VILIJOS LAIŠKAS
Iki vėlumos klausiaus Paganinio, smuiko su orkestru… Kitko nebegaliu klausytis. Lyrika mane dusina. Trokštu audros. Paganinis – audra, pavasario šėlsmas su debesis raižančiais žaibais ir perkūnijom. Paganinis draskyte drasko sielą, ir aš beveik laiminga… Tavo Neptūno šėla  palyginti tik žaidimėlis… Kažkas pabeldė į lango stiklą, kietai, tvirtai pabeldė… Išjungiau grotuvą. Pasijutau tarsi iš didelio aukščio nukritusi. Vėl pabeldė. Kas? Nuo Kontrimo. Balsas džeržgiantis, su akcentu. Kelios akimirkos dvejonių. Panele Vilija!.. Uždegiau šviesą, atrakinau duris. Įėjo. Pamėlęs, be kepurės, be pirštinių.  Kurbskio kopija. Net atšlijau. Goša, Kontrimo draugas… Atkišo Tavo laišką. Perskaičiau.  Užkaičiau arbatos, įpyliau konjako. Stengiaus neįkyrėti.  Nieko neklausinėjau. Ilgai laikė taurelę rankoj, ilgai žiūrėjo į mane, akys gilios, žvilgsnis tartum iš kitų pasaulių… Tu šventas, panele Vilija, pasakė. Aš noriu bučiuoti tavo koją.  Ne šventas, pasakiau, o šventa. Išgerk. Nejaučiau  jokios baimės.  Aš noriu bučiuoti tavo koją, pakartojo gruzinas. Prašau, juk aš iš tikro šventa. Kaip iki šiol nepagalvojau?.. Pabučiavo. Išgėrė. Dar įpyliau. Dar išgėrė. Pasiteiravo apie Kurmanskį, kitus, pasakė “zdėliajem” ir išėjo. Alfai, ką reiškia toks to Gošos elgesys? Ko Tu jam pripasakojai? Kokia aš šventa? Ak, kodėl Tavęs nėra? Kodėl Tu toks nepasiekiamas?.. Prašei daugiau rašyti, kaip gyvenam. Rašau… Viskas gerai.  Mūsų dukrelė miega. Truputį sirguliavo, bet dabar sveika… Gera mergaitė – nereikalauja per daug dėmesio, neverkia, nesikaprizina... Na o aš… Nuo rytdienos grįžtu į darbą. Nelabai traukia. Net pačiai keista. Galvoju apie tokius dalykus, dėl kurių  anksčiau visai nesusimąstydavau. Nuolat sukasi mintys apie tavo teismą, tavo pasakytą kalbą. Vargšės moterys… Pradedu suprasti, kad mokytojos pareiga – ne tik vaikų mokymas. Ar teberašai romaną? Pradžia nuostabi. Sako, kad kiekvieno menininko svarbiausius kūrinius  įkvepia meilė. Ar tai tiesa? Ar Tavo romaną irgi ji įkvėpė? Ar bent vienoje eilutėje galėsiu rasti save? Ar bent viename sakinyje įpynei mano žvilgsnio šviesą, mano juoko aidą, mano ašaros skonį?.. O gal toji Siuzan?.. Tyliu. Nesakyk. Rašyk, Tu gali, Tu laimingas…

DVIDEŠIMT SEPTINTAS ALFO LAIŠKAS
Siuzan paieškos atvedė Valdą Munką prie Indijos vandenyno krantų – į Kalkutą. Gango žiotyse palikęs laivą, Munkas pašaukė rikšą, padavė jam banknotą, adreso lapelį ir drauge su jaunuoju bičiuliu Bobu Kenu nuvažiavo Kalkutos gatvėmis link priemiesčio, kuriame, kaip buvo informuotas, turėjo būti jo ieškoma mergaitė.  Abiejų išvaizdą siejo tik tamsiai rudas įdegis, o visa kita buvo tiesiog priešinga: Munkas – raukšlėtas, sudžiūvęs kaip pintis, akys giliai įdubusios, nepaslepiamas ilgesys jose; nuo Bobo lūpų nė akimirką nedingsta šypsena, jo žydros akys iš tolo šviečia, o skambus balsas verste verčia jaunas gražuoles atsigręžti… Tai tėvas ir sūnus?  Senolis ir vaikaitis? Ne, tai du klajūnai – vienas ieškantis praeities, kitas – ateities. Likimas juodu suvedė tame pačiame Marselio bare. Munkas ieškojo kompaniono, Bobas – nuotykių Viens kitam patiko iš pirmo žvilgsnio. Ne vieną jūrą drauge perplaukė, ne vieną Siuzaną sutiko, bet tos, tikrosios, iš Marselio baro, nesurado. Kalkutos oras buvo pritvinkęs karštos drėgmės, ant grindinio snaudė sugulusios karvės, ritmiškai šlepsėjo  rikšos pėdos. Mažajai gėlių pardavėjai tada galėjo būti apie dvylika metų, vadinasi, dabar, po keturių dešimčių, jai per penkiasdešimt. Kaip tik apie tokio amžiaus Siuzaną paskutine telegrama Munką informavo Prancūzijos paieškų tarnyba. Kilusi iš Marselio vargšų, tapusi žinoma šokėja ir ištekėjusi už indų kunigaikščio, dabar gyvena garsiame Kalkutos priemiestyje… Munkas nusišluostė išprakaitavusį veidą ir, atsišliejęs į atlošą,  tylom stebėjo gatvės vaizdus. Bobas nenustygdamas mostagavo rankomis, balsiai aptarinėjo dėmesį patraukusias detales. Pro šalį slinko parduotuvių eilės, nosį kuteno smilkalų, čirškinamos mėsos kvapai, marguliavo brangių papuošalų vitrinos, blizgučių girliandos, akį traukė orios indės su nešuliais ant galvų, gyvačių kerėtojai, gatvių šokėjos, muzikantai, riedučiais praskriejo  liesų kaip pagaliukai didžiaakių berniūkščių pulkelis… Rikša pasuko per anglų valdymo laikų architektūros rajoną… Gigantiški tašytų akmenų statiniai, platūs, suskeldėję medelių priaugę laiptai, ant milžiniškų arklių – šalmuoti, balandžių numarginti karvedžiai, – merdintis imperijos palikimas… Toliau – Kalkutos turčių rajonas: palmės, balti kaip alebastro lipdiniai kotedžai, tvenkiniai, žalios pievelės… Dar ne čia… Rikša gerai žinojo, kur veža… Prie ežero, dangų remiančių baobabų šešėlyje, stovėjo grakštūs Tadžmahalo stiliaus rūmai. Prie vartų pasitiko auksu siuvinėta livrėja vilkintis senas indas. Išklausęs rikšą, grįžo į rūmus ir netrukus pasirodė su europietiško  stiliaus ponia. Taip, tai ji, Siuzan iš Marselio, taip, vaikystėje ji pardavinėjo gėles, taip, jūreiviai jos nelepino, taip, vienas kapitonas dovanojo jai franką, taip, jai dabar tiek pat metų, kiek galėtų būti Munko ieškomai Siuzan, bet tai ne toji Siuzan, kapitonas šios Siuzan  gėlių neišmetė, jis priglaudė jas prie lūpų, o šioji Siuzan žvelgė į jį pro langą ir ne tik kad neverkė, bet šypsojosi… Tas jūrų kapitonas buvo jaunas indų kunigaikštis, po kelerių metų jis sugrįžo, susirado ją ir pakvietė į savo rūmus kaip mylimąją, kaip žmoną… Gimė duktė, Indraja, ir atrodė, niekad nesibaigs jų laimė. Deja, likimas žiaurus ir nepermaldaujamas. Jaunasis kunigaikštis pamiršo pirmosios meilės pažadus, kadaise duotus sužadėtinei Ramai; vesdamas prancūzaitę, jis prisišaukė mirtį. Grįžtantį iš tolimos kelionės jį suvarpė samdyto žudiko kulkos… Bet tai buvo seniai. Dabar Indraja – grakšti apvaliaveidė gražuolė, jos motina – santūraus patrauklumo įsikūnijimas. Munkas ir Bobas, šeimininkių pakviesti, mielai sutiko pasisvečiuoti… Malonūs pašnekesiai, šokėjos, muzikantai, puikus vynas tirpdė kelionių nuovargį, kaupė energiją, skatino naujoms kelionėms, naujiems žygiams. Siuzan ir Munkas viens kitą puikiai suprato: kol draugiškas ryšys neperaugo į meilės jungą, reikia skirtis. Tačiau  Bobui panašių minčių nekilo. Jis maudyte maudėsi Indrajos žavesy,  svaigo akių gelmėj, tirpo jos lūpose. Prabėgo trys savaitės. Veltui stūgavo laivo sirena, veltui žvilgčiojo į laikrodį  kapitonas Munkas, Bobas Kenas nesirodė. Ir tik tada, kai nuaidėjęs nutilo paskutinis sirenos garsas, kai kapitonas Munkas davė ženklą pakelti inkarą, iš prieplaukos pasigirdo staigiai stabdomo automobilio padangų žviegimas, iš jo iššoko Bobas Kenas ir pripuolęs užsikabino už keliamo trapo…
Dirbu daugiausia naktimis. Užsirakinęs viršininko kabinete. Čia pat ir internetas. Tik dabar supratau, koks nuostabus tai išradimas. Galėtum ir tu įsigyti. Būtų be problemų. Susirašinėtume elektroniniu paštu. Pagalvok. Ne, nėra ko galvot. Įsigyk. Pažadėk, kad įsigysi. Jei trūksta grašių, suorganizuosim. Ate. Bučiuoju mažąją. Ir, žinoma, Tave. Alfas. 

DVIDEŠIMT PIRMAS VILIJOS LAIŠKAS
Rašytojau, Tu tikrai didis. Didis… melagėlis. Rašai, lyg pats savo pirštais būtum viską pačiupinėjęs. Ir visai nenustebinai. Aš niekada tavim pernelyg netikėjau, bet po tokių tavo papaikavimų nebetikėsiu nė vienu žodžiu. Tu juk fantazuotojas. Grynas. Anąsyk pavadinau tave Donkichotu, prisimeni?  Netiesą sakiau. Tu – ne paprastas Donkichotas. Tu –    šimtą, tūkstantį kartų Donkichotas. Šimtą, tūkstantį kartų mielas melagėlis... Matyt, todėl tau taip “puikiai” ir sekas. Na ir visiems kitiems, kurie išdrįsta pasisukti tavo orbitoj. O dabar rimtai. Alfai, ką Tu ten vėl užvirei? Gal jau į “bosus” prasimušei? Užėjo Kurmanskis. Šiaip jis nelabai mėgsta mano durų varstyt. Užėjo ir sriūbauja… Apšepęs, nesiskutęs, akys šlapios, raudonos… Pažvelgiau į jo sugverusią povyzą, ir toks pyktis suėmė, kad surikau: Liaukis!!! Nuščiuvo, išsiėmė nosinę, išsišnirpštė… Kalbėk, neturiu laiko, pasakiau. Iš tikrųjų visai nesiruošiau dėl to senio susigadinti sekmadienio popietės. Pagaliau atėjo žiemai  galas. Saulė tokiom karštom strėlėm varsto  žemę, kad sniegas ne dienom, o valandom į nieką virsta. Turėjo užeit viena draugė. Kūno kultūros mokytoja. Diskininkė. Įsimylėjusi Alekną. Ruošėmės pasibastyt po pamiškes… Na, kas atsitiko, Kurmanski? – paklausiau. Ir gailiuos, ir nesigailiu, kad neišvariau. Iki tamsos sėdėjo. Atsilapojo grynai. Šiurpas… Pasirodo, tikrai ne iš didelės mielaširdystės  ponai Kurmanskiai tą žioplelę Vilytę jaukinosi: ponas Šerys – diabetininkas nuo vaikystės – be ratelių jau nebeišsiverčia… Na, o kai Tu pradėjai aktyviau reikštis, buvo nuspręsta nuotakos amplua pakeisti: Alfonsą Kontrimą šalin, o Viliją Kurmanskytę – seniams linksminti. Juk reikia atsiimti panelės talentams išleistas babkes... Yra toks medžiotojų “rotarių” klubas. Tik šulai. Ponia Viktorija verbuodavo mėgusias linksmai praleisti laiką kurorto paneles. Parūpindavo ir berniukų. “Senukai” finansų negailėjo, tad kadrų netrūko.  Na, o jei mergaitei nelaimė, čia pat ir akušerijos paslaugos. Kvaišalais rūpinos ir kitokį juodą darbą varė Kurbskis. Ne iš tokių buvau, tad sumanė “žvaigžde” padaryti… Tu, nelemtasis Kontrimai, visas kortas sumaišei… Paskutinėm dienom kažkas ten jiems pradėjo strigti. Kurbskį  rado  teisėjo Ganusausko palangėj pakabintą… Habidokas, habilituotas teisės daktaras, cha… Kurmanskis irgi be dėmesio neliko. Kažkokie gudai Palangoj pasigavę sugirdė litrą degtinės, nusivedė prie jūros ir pasiūlė dingt už horizonto… O kur man dėtis? – raudojo ponas direktorius. Čia namai, darbas, tuoj ir pensija… Atleisk, dukryt, už visa, ką tau blogo  padariau, padėk… Suprantu, Kontrimas turi už ką keršyt… Betgi Viktorija… Ar nepakako?.. Turiu ministerijoj pažinčių, nepagailėsiu pinigų, duos pasimatymą, Viktorijos pusantro milijono liko, nuvažiuok, pasakyk Kontrimui, kad, kad… Mano kantrybė trūko. Pasakysiu, ir ne tik pasakysiu – parašysiu, kad ponas Kurmanskis nenori atsidurti nei už, nei arčiau horizonto ir kad… Kas tas kad, Kurmanski?.. Kad turi tiek pinigų, kad galim papirkti teisėjus ir jie pakeis nuosprendį? Alfai, kaip nors pranešk tiems gudams, kad jie nevarytų pono Kurmanskio už horizonto, jis duos tiek pinigų, kad pakaks ir advokatams, ir teisėjams, visų instancijų… Bent pusę tai tikrai duos – įdukra, Kurmanskytė, priklauso!.. Alfai, brangusis, skubėk rašyti romaną, kol turi laiko… Kai išeisi, kažin kaip ten su tuo laiku bus…

DVIDEŠIMT AŠTUNTAS ALFO LAIŠKAS
Panele Vilija, ar tai tikrai Tu? Tonacija do mažor. Sveikinu. Kas dabar įkalbėjo pakeisti gyvenimo stilių?  Draugė? Kaip tik laiku. Štai koks dalykas... Senokai pastebėta, kad pajūry labai įsiponavo širšolai. Visas lizdas. Elgiasi lyg okupantai, ir nebandyk paliesti – sugels kaipmat. Kurmanskis ne be reikalo sunerimo – prasidėjo širšolų naikinimo vajus. Šie išsipenėję vabzdžiai įvairiai reaguoja. Vieni slepiasi, lenda, kur tamsiau. Kiti puola gelti. Pamiškėm vaikščioti nepatartina. Geriau vienai išvis nevaikščioti. Būtų puiku, jei įsigytum kuo pabaidyti. Gal draugė turi? Kuo ji vardu? Jei ne – atsiras, kas pagelbsti… Žinoma, širšolai – irgi gamtos padarai. Ir jie nori gyventi, linksmintis, patirti įvairių malonumų… Betgi, mieli ponai, nepiktinkit motinos gamtos, negražu, kai didieji vabzdžiai mėgaujasi, savo malonumams panaudodami mažuosius. Man čia saugu – spygliuotos vielos, sargyba, šunys, su likimo broliais nekonfliktuoju, taigi jokių pavojų. Viršininkas pasitiki. Kasdien tvarkau jo kabinetą. Internete įsisteigiau svetainę: www. alfas. lt Ten spausdinu ir romano ištraukų. Tikiuosi atsiliepimų, o gal ir pasiūlymų. Vilija, maldauju, įsigyk kompą, su internetu, kasnakt 23-čią būnu… Ech, po velnių!.. Atsiprašau… Ponios Viktorijos palikimas, žinoma, intriguoja. Jeigu aš pats būčiau sugalvojęs imtis Tavo nusakytos akcijos, jokiu būdu nepatikėčiau, kad tai realu. Bet kadangi sumanymas Tavo, balsuoju už. Susisieksiu su advokatu, pasigerinsiu, paprašysiu atleisti už anoj byloj sugriautą jo planą, manau, imsis… Pasakyk savo mielam globėjui, kad Kontrimas – nebe tas viso pasaulio pedagogus į šuns dienas dedantis chuliganiūkštis, o rimtas griežto režimo pataisos namų kadras, visada pasiruošęs bendradarbiauti abiem pusėm priimtinais pagrindais. Vilija, per daug nesumažorėk. Ir nesusidiskink. Nebeįtilpsi į romaną… Iki, pupyte… Kaip Laimutė?..

DVIDEŠIMT ANTRAS VILIJOS LAIŠKAS
Visam pajūry gaudžia pavasaris. Siaučia audra. Toli  į krantą plūsta putotas vanduo. Vos neįvyko avarija. Bėgom  paskui tolstančią bangą. Staiga ji pasišiaušė, keleriopai išaugo ir grįžo… Pajutau, kad kojom nebesiekiu žemės. Raimonda už rankos sugriebė… Ne, jokių širšolų nėr. Komisaro nebėr, prokuroro irgi… Sako, į didesnius miestus pasidavė. Tiesa, jų vieton atėjo kiti. Kas jie, kokie bus, nelabai kas ir žino. Tiesą sakant, mums dabar tai visai ne galvoj. Rūpesčių tiek, kad tik sukis. Steigiam Vilties namus. Mūsų vila aptverta pastoliais. Europinis rekonstrukcijos projektas! Iki vasaros turime būti pasiruošę priimti pirmąsias gyventojas. Kurmanskis tiesiog iš kailio neriasi. Nuo darbų nesitraukia. Keliasi anksčiausiai, gula vėliausiai. Mokyklon tik neatidėliotinais reikalais užsuka. Mudviem su Raimonda irgi darbų per akis. Gyvenam drauge. Mūsų rūpestis – surinkti kontingentą. Žiūrim TV, klausom radijo, sekam spaudą, lankom susibūrimų vietas. Raimonda vairuoja, gavusios žinių, važiuojam, šnekamės…  Žmonės, iš pradžių gana kreivai žiūrėję, pradeda linkti mūsų pusėn. Aišku, jiems keistai atrodo, kad tos jaunos mokytojos staiga sukruto rūpintis “pasileidusiomis” mergomis ir “paikomis” bobomis. Užsakėm interneto įrangą. Skelbsim Vilties namų manifestą. Turinys maždaug toks…  “Jie dar negimę. Jie dar visai maži. Bet jiems taip pat skauda. Jie taip pat nori  gyventi. NEŽUDYK. Jie turi gimti. Jie turi gyventi. Jie turi atlikti Viešpaties numatytus darbus. NEŽUDYK. Niekas neturi teisės atimti to, kas sykį duota. Niekas neturi teisės atimti ateities. Juos taip pat saugo Dievo įstatymas – įstatymas NEŽUDYK”. Lyg ir girdėtos mintys, ar ne? Gal turi pastabų? Nepakenktų… Važiuosim į sostinę, ieškosim Bažnyčios paramos. Tikimės gauti statistikos. Skelbsimės internete. Spauda tokiais klausimais nesidomi. Jai reikia kriminalo. O mes kriminalo nenorim. Mes žiūrime esmės. Norim, kad keistųsi viešoji nuomonė ir pagaliau įstatymų leidėjai suprastų savo pareigą.
Alfai, kaliny mielas, atleisk, kad Vilija ir vėl nebe ta... Bet ir nebe ta ilgisi Tavęs, laukia Tavęs dar labiau negu anos dvi… Ir prašo… Apsieiti be tokių “skambių” naujadarų… Ir, žinoma, “pupyčių”. Juk tiek daug yra tokių gražių, tokių mielų žodžių… Dar labiau Tavo Vilija… Ak, nepriekaištauju, ne… Ir kaip galėčiau priekaištauti… Juk Tu… O ką dėl Tavęs aš?.. Gana. Jaučiu, nusiplepėsiu… Sudie. Ai, vos nepamiršau. Pradėjom atstatinėti Tavo namą. Tikriau ne aš ir ne Kurmanskis. Kaimynai sukruto. Duodu kiek reikia už medžiagas. Darbo jėga – veltui. Vyrai žada kitąmet iškelti vainiką.  Iki…

DVIDEŠIMT DEVINTAS ALFO LAIŠKAS
Atleisk už žodyną… Tu teisi… Daraus tikras kalinys… Koks negailestingas laikas! Kasdien tie patys veidai, tas pats kalėjimo žargonas, ir nepajunti, kaip ima dingti prisiminimai, kaip nelaisvės dulkėmis apsineša nuoširdaus, švaraus, mielo gyvenimo troškimas. Matyt, belaisvis nueina lengviausiu prisitaikymo keliu: jis stengiasi kuo mažiau eikvoti energijos vidaus konfliktams, jo buvęs AŠ nenoriai priešinas  ateinančiam, būsimam AŠ, kuris nejučia, lyg ir savaime tampa standartine kalinio kauke. Viešpatie, kuo aš turėjau tapti per tuos dvylika metų!.. Protingai elgiasi jausmai: kai  žinai,  kiek dar  nelaisvės metų ir kad jokios vilties ką nors pakeisti, širdis tartum susitraukia, susigūžia, lūkuriuoja, jausmai pasiduoda tėkmei, bet vos viltis tartum mažytis meteoras perrėžia sudiržtantį kalinio buities luobą, vos prasiveria  kad ir siaurutis plyšelis į laisvę, vos įkvepi gurkšnį tyro, nelaisve neužnuodyto oro, jausmai sukyla, atsigauna, širdis suplaka mielais prisiminimais, visa, kas trukdė alsuoti, džiaugtis, gyventi, staiga dingsta – tu vėl žvalus, vėl pasiruošęs laisvei… Aplankė advokatas… Viltis greičiau išeit sugrąžino Tave, sugrąžino svajonę, sugrąžino norus, troškimus, tiesos pojūtį, gebėjimą skirti grožį nuo bjaurumo, gėrį nuo blogio, kuris čia taip greitai įsikaraliauja, giliai suleisdamas pikto daigus į mintis ir veiklą… Ne, visai nebūtina, kad kiti kaliniai kaip nors verstų atsisakyti principų, verstų tarnauti šlykščioms “zakonnikų” užgaidoms, pati nelaisvė kasdien kaip juodas kirminas graužia gėrio atsargas, ir vargas tiems ilgų kalinimo metų išsekintiems žmogeliams, kurie neturi mylimųjų, galinčių ateiti į jų mintis, į jų sapnus ir suteikti viltį. Jie nužmogėja. Pažvelkite į glebią tų nelaimėlių eiseną, į jų išblėsusias akis ir suprasite, kad jų išgelbėti nebeįmanoma… Vilija, tik dabar visiškai suvokiau ir įvertinau, kokia Tu man brangi…  Koks dėkingas esu likimui, leidusiam mums susitikti!.. Nors… tas pats likimas ir ne tokių malonių pokštų  prikrėtė… Nepykstu, nekaltinu, jis šimteriopai atlygino – davė Tave… Taip,  ką judvi su Raimonda darot, būtina. Kasdien, kas minutę, kas akimirką vyksta totalinis nusikaltimas, o pasaulis tyli… Kasdien vis labiau pasaulis grimzta į sandėrių su sąžine bedugnę, vis daugiau nebeišgelbėjamų sielų, o mes tylim…  Sako, žmogus – tobuliausias Dievo kūrinys. Veikiau jis – tobuliausias netobulumo įrodymas. Žmogus nesugeba tokių paprastų dalykų: užjausti, atleisti, padėti… Su advokatu ruošiame prašymą dėl mano bylos peržiūrėjimo. Kol kas trūksta motyvacijos. Ačiū Tau už namą. Padėkok kaimynams. Kaip mūsų mergaitė? Paprašiau, vienas meistriukas padarė originalią vaikštynę. Perduos. Parašyk,  gal reikėtų patobulinti? Ate.

DVIDEŠIMT TREČIAS VILIJOS LAIŠKAS
Neišdrįsau pasakyt…  Net nežinau, kodėl… Gal buvo per daug skaudu?.. Stengiaus kuo greičiau pamiršti?.. Nepasitikėjau savim, nepasitikėjau tavim? Bijojau, kad imsi kaltinti, užges jausmai?.. Gal slapta vyliaus, kad, garsiai nepasakius, dar pasiliks, dar neišeis, sugrįš?.. Nustojo kvėpuoti ir nustojo…  Išėjo… Nedavusi jokio ženklo… Išėjo ir Dievas… Su ja… Kartu… Aš nebemoku melstis… Nebetraukia… Tiesiog nebeateina į galvą… Ir kam? Ar ne geriau pasitikėti savo protu, savo valia, savo širdim? Imtis veiklos pagal savo jėgas? Gal Dievas turi būti tik ten, kur būtinai reikalingas? Kur neviltis, kur žmogaus valia aiškiai per silpna… Ten, kur būtina sugriauti likimo pastatytą neįveikiamą sieną.. Ten, kur viešpatauja žiaurumas. Ten, kur nekaltumas per silpnas… O valgyti, miegoti, vaikščioti, atlikinėti kasdienius darbus – kuo čia dėtas Dievas? Nesistenk atsakyti į šiuos klausimus. Nereikia. Tikslių atsakymų turbūt išvis nėra. Norėčiau, kad atrastum dar vieną Viliją… Viliją, nebeįstengusią padėti nei sau, nei kitiems, Viliją, atsidūrusią prie išėjimo slenksčio, Viliją, pasislėpusią neišsiųstame laiške, kurį Tau ji parašė užgesus žvakei… Įdedu. Paskaityk, suprask ir atleisk. Šiandien jau nebe taip skaudu apie tai kalbėti… Netiesa, ne… Alfai, mielasis, kaip norėčiau perimti nors dalį Tavo skausmo, priglausti Tavo galvą, nušluostyti Tavo akis, švelniai jas pabučiuoti, nuraminti, suteikti vilties… Dar sykį prašau atleisti, kad iš karto nepasakiau… Kad pabijojau, nepasitikėjau… Šiandien  gal būtų jau aprimę, žaizda pradėjusi trauktis… Viešpatie, kodėl aš visada už viską turiu jaustis kalta?..

TRISDEŠIMTAS ALFO LAIŠKAS
Nereikia… Nesisielok… Aš viską žinau… Ji lanko mane… Balta balandė… Kas naktį ji nusileidžia ant rankų, vaikšto delnais, glaustosi, burkuoja… Ir man to visiškai pakanka… Tai netgi tikriau už tikrovę… Mieloji, Tu nekalta, kad taip atsitiko, pati puikiai žinai, tad kam ta visa jausmų painiava? Dažnai užeinu į koplyčią. Ten yra Nukryžiuotasis. Iš didelio medžio luito. Prie jo stovint, netgi nesimeldžiant, apima tokia ramybė, širdis tokiu gerumu suplaka, kad nejučia imi galvoti: gal ir tau gali atsiverti Viešpaties žvilgsnis? Bandžiau suvokti: kur tokios įtaigos paslaptis? Kas tam medžio gabalui suteikė tiek tokios nepaprastos energijos, kad jis gali daryti beveik stebuklus? Kas tai? Gal stebuklus daro žmogų užvaldęs troškimas išeiti už materijos ribų? Gal Kristaus kančių istorija savaime paveiki? O gal  aš, kalinys Alfonsas Kontrimas, kaip tik toks, kurį veikia kaip tik tokia  Nukryžiuotojo skulptūra? Kitų kažkodėl neveikia…  Ar ne per daug įvairiausių priežasčių ir sutapimų, kad protas įstengtų juos aprėpti  vienu sakiniu? Uždangą praskleidė  brolis Marcelis. Jis patarnauja Mišioms. Nukryžiuotąjį tašė lenkas Voicechovskis. Iš lietuviško ąžuolo. Keistas meistriukas buvęs. Baisiausiai nekentė Dievo tarnų. Sėdėjo už chuliganiškus išpuolius prieš bažnyčią. Sirgo pykčio priepuoliais, kurie dažnai baigdavęsi epilepsija… Kapelionas pasiūlė sukurti Kristaus kančios skulptūrą – toks darbas gal padėsiąs įveikti ligą. Buvo vidurvasaris. Dienos karštos. Atvežė trijų vyrų neapglėbiamą ąžuolą, ir Voicechovskis kibo į darbą. Ten pat, greta koplyčios. Dažnai prisirinkdavo kalinių, jie šaipėsi, laidė replikas, bet Voicechovskis nė kreiva akim į juos nežiūrėjo. Jis tašė, skaptavo, šveitė, dailino… Nevalgė, nerūkė, dirbo be pertraukų Sykį žioplių kompanija pritilo – skaptuojant erškėčių vainiką, aplink Voicechovskio plikę ėmė rastis dėmelių, prakaitas nusidažė rausva spalva, atsivėrė pirmosios stigmos… Kasdien jų radosi vis daugiau… Kol išskaptavo visą Nukryžiuotąjį, stigmos atsivėrė ant Voicechovskio delnų, ant pėdų, kraujuota dėmė atsirado krūtinėj… Vieną dieną, saulei leidžiantis, darbas buvo baigtas. Skulptūrą įnešė į koplyčią. Kai brolis Marcelis atnešė užkąsti – pusbonkiuką ir gabalą dešros, – Voicechovskis sėdėjo ant grindų, nugara atsišliejęs į Nukryžiuotąjį, – galva atlošta, kažkur į lubų skliautą žvelgia sustiklėjusios akys, – stigmų nebebuvo. Vilija, mieloji, neišsigąsk, jo ten nebėra, teisingiau, yra – skulptūroje įkūnytas jo kilnumas. Kodėl apie visa tai kalbu? Apie mudviejų nelemtus nutikimus papasakojau kapelionui Liudui. Jis pasisiūlė mus sutuokti. Čia pat, koplyčioj, prie Voicechovskio Nukryžiuotojo. Kada mes tai galėtume padaryti? Liudas siūlo ilgai nedelsti. Su administracija jis susitars. Pakaks  mūsų prašymo. Paieškok poros liudininkų. Čia, žinoma, jų rastume, bet… Na supranti… Parašyk. Tuoj pat…

DVIDEŠIMT KETVIRTAS VILIJOS LAIŠKAS
Raimonda mielai sutiktų. Kurmanskis irgi atsiliepė su jam nebūdingu entuziazmu. Bet artimiausiu metu niekaip neišeina. Darbai tiesiog griūte užgriuvo. Atsisakiau pamokų. Su vaikučiais išsiskyriau nesunkiai. Paskutines savaites jie jau spėjo pajusti, kad mokytoja – tik mokytoja, bet ne atvira ir nuoširdi draugė. Kad mintys dažnai pabėga toli nuo jų… Parsivežėm pirmą Vilties namų gyventoją. Tiesa, rekonstrukcija dar neužbaigta. Bet vieną kambarėlį įrengėm taip, kad mūsų naujokė prigijo iš karto. Juos pastebėjom pravažiuodamos. Kauno kely. Rytas ankstus, vėsu, saulė vos pakilusi, sėdi šalikelėj susiglaudusi porelė, mergaitė ir berniukas, po penkiolika ar šešiolika metų. Violeta ir Danguolis. Jokių daiktų, jokio šiltesnio drabužio, kaip iš namų išvaryti… Išsiaiškinom – ne išvaryti, o išėję. Slapčia.  Keliauja balsuodami. Nemažą gabalą jau pavažiavę. Traukia pas berniuko tėvą. Tiesa, adreso nežino, bet žino miesto pavadinimą… Kaip nors suras… O mergaitė? Ji su manim, pasakė berniukas, ji dabar negali būti viena, ji… Supratom. Berniukas pajuto tėvystės pareigą, kurią atlikti trukdo kažkoks konfliktas. Galbūt klasikinis, itališkas, šeimų neapykanta – Montekiai ir Kapulečiai, ar tradicinis, lietuviškas, – nesuderinami turtingų uošvių ir nepageidaujamo žento interesai, arba atvirkščiai. Pagaliau ar tai svarbu? Svarbiausia, kad tie vaikai vienas kitą myli ir jiems reikia padėti. Mergaitę tuoj pat ir parsivežėm.  Labai miela. Iškart susidraugavom.  Kad vis dėlto svarbu ir konflikto priežastys, paaiškėjo netrukus: atvažiavo Violetos tėvai, garsūs Kauno verslininkai. Pareikalavo mergaitės. Violeta važiuoti atsisakė. Tėvais ji nepasitikinti – jie smurtauja. Kitądien prie mūsų kiemo pasigirdo užtamsinto micubišio sirena. Kurmanskis iškart suprato, kas per paukšteliai, – neskubėjo vartų atidaryt. Pasiėmęs šautuvą, išėjo į balkoną. Susitikimas neįvyko. Po dviejų dienų  gavom šaukimą į teismą. Esam kaltinami, kad pažeidėm tėvų teises ir suvaržėm asmens laisvę. Ieškom gero advokato, nes pralaimėti neturim teisės. Kaip Tavo byla? Kokios perspektyvos? Laukiam…

TRISDEŠIMT PIRMAS ALFO LAIŠKAS
Kelinta dabar Tu čia Vilija? Ketvirta? Penkta? Niekada nemaniau, kad turėsiu tiek daug  mylimųjų… Nenoriu priekaištauti, bet man tiesiog netelpa į galvą, kad dėl kažkokios Violetos tu labiau susirūpinus, negu dėl to, apie ką taip svajojom… Ne, nesmerkiu, nedraudžiu, daryk, kas tau patinka, betgi reikia daryti ir tai, kas reikia, kas būtina, kad mudviejų ryšys  nepradėtų eižėti… Mudu turim susitikti, turim pabūti drauge. O kol nesusituokę, negalime net pasimatyti. Galėčiau, žinoma,  užgniaužti jausmus, patylėti, palaukti, bet nenoriu tikėti, kad Tu kalbi iš širdies, o ne įsikaltos pareigos verčiama. Nenoriu manyti, kad mudviejų meilė, kuri buvo visas mūsų gyvenimas, staiga nei iš šio, nei iš to imtų silpti. O gal iš tikrųjų pradėjo?.. Gal nepakėlė išbandymo kančių? Gal ir visai išėjo?.. Kartu su Laimute? Ir Dievu?.. Tikrai, Tu visai nebe ta. Tavo laiškai – kaip įvykių protokolai. Apie mano bylą užsimeni tik dviem sakiniais. Visas tavo dėmesys tai bylai, kurios tu neturi teisės pralaimėti. Visiškai naujas charakterio akcentas. Puikus, sveikintinas. Betgi… Mudu neišvengiamai tolstam. Liūdna darosi prisiminus, jog buvo metas, kai sutartą valandą viens apie kitą galvojom, laiškai alsavo jausmų atvirumu, pasitikėjimu, kai viską galėjome atiduoti (ir atidavėm) už kelias susitikimo akimirkas. Ne, nesiekiu susigrąžinti to, kas jau praėjo. Tai galbūt ir neįmanoma. Bet nenoriu, kad tarp mūsų  atsirastų susvetimėjimo siena. Nenoriu, kad ateitų valandos, kai  nebeįstengsime rasti laiko ir žodžių laiškams, kai, nors ir susitikę, ir būdami  šalia, nebematysime, nebegirdėsime viens kito, o meilės žodžius pakeis įtarinėjimai ir priekaištai. Mudviejų norų ir valios turbūt nebepakanka. Matyt, kaip tik dabar tas būtinas atvejis, kai tikrai reikia Dievo. Suprantu, mes keičiamės, ir mūsų meilė keičiasi. Bet argi mudviejų jausmai galėtų taip pasikeisti, kad net nenorėtume būti kartu? Atvažiuok, nedelsk, ypatingai  ruoštis nereikia, žiedai, žinoma, būtų gerai, savo dydį sužinojęs pranešiu. Voicechovskio Nukryžiuotasis tikrai nepaprastas. Aš su juo normaliai pasikalbu. Vadinu tiesiog ponu Voicechovskiu. Pone Voicechovski, sakau, tu dabar viską žinai. Turbūt žinai, kad mane žmonės nuteisė ne visai pagal nuopelnus. Žinau, sako N. Ir ką pasakysi? – klausiu. Mane irgi nuteisė ne visai pagal nuopelnus, sako N. Lengva juokaut, sakau, kai turi tokį Tėvą, pora parų – ir laisvėj, o man?.. Kiekvienam savo golgota, sako N. Žinau, kad Tėvas pašaukė Tave, kad jo valia buvo nuverstas akmuo nuo Tavo kapo angos, bet nežinau, kas pašaukė mane važiuoti pas nelaimėn patekusią mylimąją, kas užmigdė sargybinį, kas atrakino daboklę ir paliko ginklą… Kieno tai buvo balsas, pone Voicechovski? Tikrai ne mano, sako N. Kieno tad, pone Voicechovski? Tavo paties, tavo sąžinės, tavo sielos… Tai gal ir sargybinis tik apsimetė miegąs, ir durys tyčia paliktos neužrakintos, ir ginklas?.. Mąstai teisinga kryptimi, sako N. Ne Viešpats daro stebuklus, palaiminta žmogaus valia tai daro. Puikių, atjaučiančių, ištikimų draugų turi, sūnau, jiems dėkok. Tai gal, pone Voicechovski, žinai, ir kaip bus išspręsta perteisimo byla, kam turėsiu už ją dėkoti? Aš viską pasakiau, atsakė Nukryžiuotasis, dabar mąstyk… Taip ir mąstau. Ir nieko neišeina.  Vilija, mieloji, dvidešimt antrą val. pamąstykim kartu, bent keletą minučių…

DVIDEŠIMT PENKTAS VILIJOS LAIŠKAS
Mielas Alfai, kažkokių Violetų nėra. Yra Violeta. Yra mergaitė, kurią privalome apginti. Yra vaikas, kuris neturi artimų žmonių. Tai kuo gi labiau privalu rūpintis? Kaip paprastai, tu viską persūdai. Tikri jausmai ir išlieka tikri. Argi ligi šiol neįsitikinai, kad mudu tiesiog paskirti meilei? Kad ir kas atsitiktų, mudu nebegalim išsiskirti. Kas gi mes būtume vienas be kito? Lukštai… Taip, mes keičiamės, tikra tiesa, mudviejų jausmai nebe tokie gaivališki, jie nebeužgožia, nebešokdina proto (gal apie Tave to ir nepasakysi), bet tai nereiškia, kad jie eižėja, silpsta, tai reiškia, kad mudviejų meilė suranda tvirtą atramą viens kito širdyje, ir nežinau, kas turėtų atsitikti, kad viskas sugriūtų. Nemanyk, kad vengiu atvažiuoti. Noriu, labai. Tiesa, iš pradžių kai kas pasirodė truputį netikėta… Pernelyg jau dievobaimingas pasidarei… Bet kai įsigilinau į pono Voicechovskio Nukryžiuotojo istoriją, supratau, kad nieko neatsitinka šiaip sau, kad mudviem tiesiog lemta kaip tik Jo akivaizdoje gauti palaiminimą… Būk geras, neabejok manim… Užsakiau žiedus. Tavo numerį ir be sakymo žinau. Atvažiuosim. Kartu su Raimonda ir jos draugu. Virgis, sostinės laikraščio žurnalistas. Jam parodžiau seife laikytą Kurmanskienės kartoteką. Šokiruotas. Parašė straipsnį. Netrukus turi pasirodyti didžiausiame šalies dienraštyje.  Kurmanskis nevažiuoja. Jis nedrįsta palikti namų be apsaugos. Tik pranešk dieną… Ak, dar tau nepasakojau… Juk  turime dar vieną panelę. Panelę Irutę. Irgi bėglė. Tėvai kol kas nieko nežino. Vaikinas pareikalavo aborto (nekenčiu šio žodžio!), vieną rytą žiūrim – sėdi apsiverkusi vestibiulyje. Jei nepriimsit, turėsit mane ant savo sąžinės, pasakė. Niekur nedingsi, priėmėm. Šį laišką dar siunčiu paprastu paštu, bet kitą jau gausi elektroniniu. Interneto svetainėj – www. vilija. lt – paskelbiau  Manifestą. Aprašėm Violetos istoriją. Skelbsim Kreipimąsi į tėvus ir globėjus. Principinės tezės: Vaikas – taip pat asmenybė; Jam reikia ne tik meilės, ne tik duonos, bet ir laisvės; Ko vertas rūpinimasis vaiko ateitimi, jeigu tai daroma, įvairiausiais draudimais suvaržant jo polėkius, svajones, jei kasdien brukamos vyresniųjų nuostatos, kurios šiam vaikui galbūt visai nepriimtinos, nes tai irgi žmogus, atėjęs į pasaulį, kad atsiskleistų visa savo esybe? Nenorėčiau užbaigti nepasakiusi nors keleto švelnių žodžių. Bet… Tikrai reikia mudviem susitikti… Ir kuo greičiau… Parašyk… Kada?..

TRISDEŠIMT ANTRAS ALFO LAIŠKAS
JI ŽUDĖ DVIDEŠIMT METŲ. Štai tie žodžiai, mieloji Vilija. Keli šimtai abortų… Keli šimtai kūdikių, kurie galėjo gyventi. Kelios dešimtys mergaičių, kurios galėjo tapti motinomis… Šaunuolis Virgis! Mano advokatas vos ne iki lubų pašoko perskaitęs, o jis ne paties lengviausio svorio… Štai bylos atnaujinimo motyvas!.. Ir dar koks… Šimtaprocentinis… Vaikinas, neišvengiamos būtinybės verčiamas, nukauna medikę nusikaltėlę ir išvaduoja visuomenę nuo “daktarės”, kuri, prisidengusi Hipokrato priesaika, jau atėmė kelis šimtus gyvybių. Ir kodėl ji tai daro? Kad išgelbėtų būsimas gimdyves nuo tragiškų gimdymo padarinių? Kad nepaleistų į pasaulį dar vieno apsigimėlio? Deja. Jai tas mažiausiai rūpi. Ji “valo” moteris (valo… kaip užterštus indus, cha), nes šios nenori gimdyti, nes jos gerai sumoka. Ji “valo” mergaites, nes jos be pertraukos turi tarnauti įtakingų, dosnių vyrų įnoriams, turi krauti jai kapitalą. Ji “valo”, nes yra ir toks visuomenės poreikis. Ir viskas gražiai užglaistyta, pateisinta, reglamentuota. Kai ateina eilė  vaikino mylimajai, jis šūviu nutraukia šią kruviną orgiją… Argi už tai jį reikia bausti vos ne aukščiausia bausme? Argi jis nenusipelno išteisinimo? Taip, įstatymams jis nusikalto. Jis nužudė. Bet ar ne tie patys įstatymai, toleruojantys neįtikėtiną žiaurumą – bejėgių būtybių žudymą, privertė jaunuolį imtis ginklo? Galbūt jis galėjo pasielgti kitaip? Galėjo kur nors kreiptis, skųstis, ieškoti teisybės? Juk yra policija, prokurorai, valdžia, teismai. Deja, varnas varnui akies nekerta. Pasiskųsi – pats būsi užkapotas… Advokato nuomone, gynybos pozicijos aiškios. Argumentai “už” keleriopai persveria argumentus “prieš”. Tačiau viskas priklausys nuo to, koks teisėjų klanas imsis nagrinėti bylą. Gali ir papildomų resursų prireikti… Pasikalbėjau su kapelionu. Siūlo sutuokti po dviejų savaičių. Pirmą liepos sekmadienį. Jau dabar reikia pradėti rūpintis leidimu. Advokatas patars. Laukiu…