celebrating failure

Ak, angelo sargo senyvo
Susilpo, matyt, jau klausa,
Susilpo ir protas nejaunas,
Karų nukankinta širdis –
Nebejaučia smūgių botago,
Užgeso aky kibirkštis...

Ieškojęs vilties dykumoj
Dulkėtų savo minčių,
Praėjęs tą akliną tamsą
Nušviestą mūsų širdžių,
Norėjau, kad gimtų svajonė,
O gimė tik melo aušra...

Deguto išgėriau statinę,
Medaus – kelias tik saujas.
Erškėčio vainiką nupynęs,
Bridau ir bridau per kančias.

Vilties visgi ieškau
Ir, vėl gi, aš noriu suprast –
Ar galime Dievo pasauly
Mes pralaimėjimą švęst?

Ar galima, matant nelaimę,
Nueiti dorovės keliu,
Pažerti nors truputį saulės
Ne sau, o visiems ir visur?

Ar galima, žlugus svajonei
Nemirti, neverkt, netylėt;
Ne gesti, kaip milijonai,
O savo viltyj sužydėt?

Žydėti tarp verkiančių lupų,
Tarp baimės ne: be: ištvert...

Vilties vis beieškant
Savųjų minčių dykumoj,
Iš naujo vėl gimstant
Karčios patirties visumoj,
Taip plaukiant tolyn ir tolyn,
Man Angelas leidžia suprast –
Gyvenant vieną tik viltim
Ir pralaimėjimą būtina
                                švęst...