Iš dienoraščio: 2 dalis Susitikimas su medžiotoju

Jau temsta. Einu takeliu. Mastau apie gyvenimo prasmę (juk aš jau pakankamai suaugęs, kad ją suprasčiau). Nieko gero neišmąstau. Suaugę prisigalvoja įvairių nesąmonių ir jau dedasi viską supratę. Žinoma ką aš galiu suprasti juk mano dienotvarkė menka:
6. 00 Pabundu, bet nusprendžiu dar šiek tiek pamiegoti.
6. 01 Neišeina užimgti, todėl tiesiog guliu.
6. 30 Atsikeliu ir einu žiūrėti televizoriaus.
6. 45 Persirengiu.
6. 47 Pavalgau ir dar truputį pasižiūriu televizorių.
6. 55 Išeinu iš namų.
7. 00 Įlipu į troleibusą.
7. 50 Pūnu mokykloje.
15. 00 Grįžtu iš mokyklos ir puolu prie kompiuterio.
16. 00 Pavalgau.
16. 20 Einu prie kompiuterio.
17. 30 Ruošiu pamokas.
18. 00 Vėl kompiuteris.
23. 00 Atėjo metas televizoriui.
01. 00 Metas gulti.
Tiesa kartais dienotvarkė pakinta, bet tai ne esmė. Pasigirsta šuviai. Po galais, turbūt tėvas manęs jau su šautuvu ieško. Pasislėpiau krūmuose ir tyliai laukiau savo lemties. Vos nepridėjau į kelnes. Na kadangi mano dienoraščio nieks neskaitys tai prisipažinsiu jog truputį pridėjau. Tėvas iš lėto artėjo prie manęs. Aš buvau budrus. Buvau pasirengęs pulti. Jis jau buvo prie pat krūmo kuriame slėpiausi. Aš nusprendžiau nustebinti jį ir šokau ant jo. Pasirodo tai ne mano tėtis. Pargriovau liliputą medžiotoją.
- Atsiprašau aš jus supainiojau…
- Nepadorus kvailo mažamečio elgesys
- Baikit niurzgėti, juk sakau aš netyčia.
- Kitąkart užmuši ką nors netyčia.
- Nenusišnekėkite.
- Ką veiki čia miško vidury?
- Pabėgau.
- Nuo ko?
- Tėvo.
- Negerai. Ką dabar darysi?
- Kadangi aš jau beveik pilnametis…
- Beveik pilnametis. Net mano ūgio nesieki.
- Šiaip aš net dvigubai už jus aukštesnis. Ir negražu pertraukinėti žmonių kai jie įsijautę. Tai vat turbūt kursiuosi naują gyvenimą.
- Puiki gyvenimo pradžia – pabėgimas nuo tėvo. Neesi pakankamai savarankiškas, kad pradėtum naują gyvenimą, - tarė medžiotojas ir išsitraukė mobilųjį telefoną.
- Nesąmonė esu pakankamai suaugęs. Kaip sakoma vyras pačiame jėgų žydėjime. Kur skambinate? – pasmalsavau pamatęs, kad medžiotojas vikriai spaudo mobilaus telefono klaviatūros mygtukus.
- Į policiją. Tėvas turbūt dėl tavęs jaudinasi.
- Neskambinkit. Nedrįskit jaukti mano gražaus gyvenimo. Mano tėvas vos manęs nenužudė.
- Turbūt neteisingai jį supratai.
- Aš viską teisingai supratau.
- Alio, policija? Norėčiau pranešti, kad radau nuo tėvų pabėgusį vaiką…
Aš ėmiau bėgti. Lėkiau iš visų likusių jėgų. Medžiotojas bėgo iš paskos.
- Vaike,  palauk! Aš neskambinau policijai. Norėjau tik pagąsdinti, kad grįžtum pas tėvą, - sušuko jis, bet aš to melo nesiklausiau ir bėgau toliau į miško tankmę.