Rašyk
Eilės (78091)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Kitos dienos pavakary keliautojų trijulė pagaliau pasiekė miestą, vadinamą Pilkąja Tvirtove. Tokį vardą jis gavo dėl jį juosiančio didžiulio, iš šiukšlių suversto pylimo, saugančio nuo smėlio audrų. Pylimą nuolat reikdavo paaukštinti, nes smėlio prie jo išorinio krašto vėjas pripustydavo vis daugiau. Tokiu būdu pats miestas atsidūrė duobėje ir duso nuo neišvėdinamos smarvės. Gyventojai bei atvykėliai visuomet dėvėjo respiratorius. Visgi Tyrų medžiotojams Pilkoji Tvirtovė buvo pats rojus, kur jie galėdavo išleisti sunkiai uždirbtus pinigus įvairiems malonumams. Gausybėje viešųjų namų galėjai rinktis realų ar virtualų veiksmą, moteris ar vyrus, senus ar jaunus partnerius, natūralus, modifikuotuosius ar dirbtinius, jeigu dirbtinius – įvairiausių modelių. Pilkoji Tvirtovė priklausė Šlovingajai Liaudies Kovotojų Armijai (ŠLKA), čia jie siūlydavo įsigyti daiktų, atvežtų iš už Sienos: įvairių prietaisų, ginklų, galiausia maisto bei drabužių. Klestėjo prekyba, klestėjo ir Pilkoji Tvirtovė, kadangi konkurencijos visuose Tyruose jai nebuvo.
Bomžas pasiūlė ropštis per pylimą, nes vartai į Tvirtovę – tik vieneri. Juose Sukilėlių sargyba tikrina kiekvieną įeinantį, kadangi „Dvokiančio Tyrų perlo“ ramybė ir saugumas garantuoja sėkmingą prekybą. Bevardė apmetė akimis prieš juos stūksančią kalvą. Ji prisiminė, kad miestas paniręs laaabai giliai. Dideliam jos džiaugsmui, Rafaelis paprieštaravo:
-Tu manai, kas nors mūsų ieško iš tų liurbių kompanijos? Nepaisant skambaus pavadinimo, jie paprasti plėšikai, ne kariai. Vargu, ar pasiges kelių saviškių. Esu velniškai pavargęs ir alkanas, o nuojauta man sako, kad niekas mums nekliudys patekti į tą šūdais smirdintį kaimą, taigi geriau ramiai sau pėdinti keliu ir nesukti galvos dėl smulkmenų.
Bomžas nustebo, kad įtarusis bendrakeleivis taip atsipalaidavo, tačiau žinojo, kad ginčytis su juo būtų beprasmiška. Gal Tvirtovėje jis susiras sau bobą, nuleis garą ir nebesitampys tos niekam netinkamos mergos. Bevardės artumas Bomžą kažkodėl smarkiai erzino. Merginos jis nepaleisdavo iš akių ir su ja nesikalbėdavo. Ši, atrodo, jo irgi vengė ir bjaurėjosi. Ir kodėl tokia bjaurybė pasipainiojo kelyje, siuto Bomžas. Jeigu Rafaelis nesuras geresnės, ji jam išūš galvą, jog trečiojo reikia atsikratyti. Bomžas nustebo supratęs, kaip vos per kelias dienas priprato būti nebe vienas.
Vartus į Tvirtovę saugojo nei daug, nei mažai Sukilėlių: dešimt drūtų vyrų, apsikarsčiusių moderniausiais (bent Tyrų gyventojų akimis) ginklais, visi pajungti prie Sukilėlių Stebėjimo Tinklo (SST), kad nesusigundytų kyšiais ir neįleistų nepageidaujamų asmenų. Pirmoji ėjo Bevardė. Sargai apžiūrėjo jos kaklą, neradę jungties, davė nemokamą respiratorių ir praleido. Rafaelis, Bomžo nuostabai, jungties taip pat neturėjo. Vienas sargybinis susidomėjęs paėmė jo ginklą.
-Ohoho, čia gi naujausias Steyr. Turčių žaisliukas... Ir kur tokį gavai? Už Sienos nesu jų matęs. – paklausė sargas.
-Pasisekė rasti, - šyptelėjo Rafaelis, - kaip manai, nemažai gausiu už jį?
-Hm, žiūrint, kam siūlysi... Žinai, mano pusbrolis prekiauja ginklais. Užsuk pas jį, jis turi turtingų klientų, galės už šį pupulį sumokėti tiek, kiek jis vertas.
-O kur jį rasti, tą tavo pusbrolį?
-N rajonas, 312 gatvė, 572 namas. Štai tau nemokamas respiratorius, sėkmės, eilė laukia. Praeinam!
Bomžas, nors ir jaudinosi, buvo praleistas be didesnių patikrinimų ir virpančiais pirštais užsitempė gautąjį respiratorių. Kaip kiekvieną Tyrų gyventoją, uždaros erdvės jį gąsdino. Už sargybos posto kelias leidosi staigiai žemyn. Juo nuburgzdavo įvairūs ŠLKA džipai. Žmonių kelyje irgi netrūko, daugiausia ŠLKA smulkių kovotojų naujais ir švariais rūbais, skubančių link vartų, ir besileidžiančių žemyn purvinų apskurėlių, apsikarsčiusių prisivogtais daiktais. Bomžas pavydžiai nužvelgdavo pirmuosius, ir jau leido vaizduotėje išnirti sultingo kepsnio vaizdui. Geros tos technologijos – valgai visišką brudą, o davikliai klaidina jusles ir atrodo, kad ragauji cannard aux truffes. Žinoma, Sintetinis Rojus kur kas įdomiau, nes susileidus jo į veną, ne tik maistas tampa skanesnis, bet ir bjauriausia boba atrodo tarsi sintetinė dievaitė. Vis dėlto narkotikai blogiau už iškrypusių sukilėlių kankinimus.
Bomžas prisiminė Julių, seniai mirusį vienintelį savo draugą, kurio neįstengė atkalbėti nuo Sintetinio Rojaus. Tada jie buvo jauni, tačiau vienodai bjauriai atrodė, ir galėdavo nusipirkti tik  radiacijos sužalotas prostitutes. Anuomet buvo kitokios taisyklės, visi baidėsi išsigimėlių, kaip jie vadindavo tokius vargetas kaip Bomžas, o dabar viską lemia pinigai. Už pinigus, žinoma, gali susitvarkyti veidą, bet to net nereikia. Klodamas naująsias markes, tampi vienu iš dievų, mąstė Bomžas. Taigi Julius pareiškė, kad jam nusibodo apipuvę mėsos gabalai, atrodantys blogiau už jį patį, ir susitaupė Rojaus dozei. Ją susileido ten pat, gatvėje, ir netrukus puolė glėbesčiuoti Bomžo, bučiavo jam veidą, kalbėdamas, kad pagaliau jiedu išvaduoti iš savo apgailėtino pavidalo, pagaliau yra laisvi ir gali daryti, ką panorėję. Dairėsi aplink ir verkė iš laimės, kad tai nebe pašvinkusi Tvirtovė, o miestas, jo regėtas sapne. Praėjus pusdieniui, euforija baigėsi, Julius grįžo į pragarą, kaip jis pats rėkė, ir nagais tol draskė sau veidą, kol jo neišvežė Sargai. Kaip vėliau sužinojo Bomžas, Julių, kaip ir kitus, kurie tapdavo nevaldomi, paragavę Rojaus, išmetė į Tyrus. Beprotnamio ar kalėjimo Tvirtovėje nėra, todėl už pylimo galima išvysti nemažai kaulų ar dar šviežių lavonų.
Pagaliau jie nusileido nuo kalno į savotišką kraterį, kuriuo virto Tvirtovė. Dėl vietos trūkumo namai buvo pastatyti itin aukšti, galerijos tarp jų visiškai užstojo dangų, o siauros gatvės priminė žiurkių landas. Turintieji pakankamai pinigų sumokėti apsaugai galėjo pakilti aukščiau, kur smarvė ne tokia siaubinga ir žmones saugo Sargai. Visos padoresnės parduotuvės, viešbučiai, viešnamiai glaudėsi viršutiniuose aukštuose. Prabangos Tvirtovėje negalėjai tikėtis, tačiau Viršūnėje (taip vadinami viršutiniai aukštai) buvo bent pakenčiamai švaru, ramu ir konfidencialu. Bomžas girdėjo kalbų, kad ten įvairiais reikalais apsilankydavo netgi aristokratai.
Panašu, kad Rafaelis buvo girdėjęs apie Tvirtovę ir tvarką joje, nes jis negaišdamas nuėjo prie sargo, išsitraukė keletą kupiūrų, ir visi trys buvo praleisti prie lifto, keliančio į vidurinius aukštus. Ten pakilus, Bomžas paragino eiti prie kito, jau daug rimčiau saugomo posto, kur norintieji už didelius pinigus buvo keliami į Viršūnę, tačiau Rafaelis pasakė, jog jie liks čia, ir kad Bomžui viską paaiškins paskui. Šiam neliko nieko kita, kaip klusniai kinkuoti paskui bendrakeleivį. Net pardavęs granatsvaidį nebūtų gavęs sumos, reikalingos patekti į Viršūnę, ką kalbėti apie apsistojimą.
Jie ilgai klaidžiojo nušiurusiais koridoriais, kol rado neužimtą viešbutį. Šis, žinoma, atrodė apgailėtinai: palaikiai baldai, senovinis robotas, priimantis kambarių užsakymus, vargana apsauga, tačiau Rafaelis nematė nusivylusio Bomžo žvilgsnio. Jis užmokėjo, paėmė korteles, pakilo į savo kambarį (Bomžo siaubui, pasiimdamas kartu mergą). Bomžui tepasakė, kad pailsėtų, bet niekur neitų iš kambario, ir užtrenkė duris. Nevykėlis medžiotojas tik gūžtelėjo pečiais ir nudūlino į savo „apartamentus“ – apgailėtiną dešimties kvadratinių metrų prišvinkusį (visgi mažiau dvokiantį, nei gatvė) kambariūkštį, kuriame tebuvo sena sukiužusi dušo kabina bei ne geresnė lova. Ant žemės numetęs ginklus, nusitraukęs batų ir kojinių liekanas, Bomžas griuvo į patalą ir tuoj pat užmigo, net nenusitraukęs respiratoriaus.
Jis nežinojo, kiek pramiegojo, kadangi langų Tvirtovės namuose nėra, o jei ir būtų, saulės šviesa vidurinių aukštų nepasiektų. Laikrodžio kambary taip pat nesimatė. Iš pradžių Bomžas nesuvokė, kur atsidūręs, ir ar tikrai pabudo iš sapno. Per miegus girdėti klyksmai nesiliovė. Kažkas daužė sieną ir rėkė. Moteris, suprato prasibudinęs Bomžas. O už tos sienos juk Rafaelio kambarys. Velnias, negi kažkokios problemos per tą mergšę. Jei jis jos nepribaigs, aš savo rankom ją nušausiu, tarė Bomžas, čiupdamas ištikimąjį Kalašą. Suskaldysiu jos galvą automato buože, kad apsiramintų. Reikia skubėti, kol kas nors neiškvietė Sargų.
Lyg tyčia, jam atsidūrus prie Rafaelio durų, klyksmai liovėsi. Bomžas atsargiai pasibeldė. Nieko. Pabeldė garsiau. Paskui spyrė į duris koja, ir šios prasivėrė. Kambaryje buvo visiškai tamsu. Ir tvyrojo keistas kvapas, kurį Bomžas užuodė pro nusismaukusį respiratorių. Kraujo kvapas.
-Ponas Rafaeli, dėl Lenino ir Dalai Lamos, maldauju, atsiliepkite. Čia Albinas Ivanyčius Kotovas, Bomžas... -drebančiu balsu išlemeno medžiotojas.
-Užeik ir uždaryk duris. Laikas tau kai ką papasakoti. – jis išgirdo Rafaelio balsą.
2007-11-01 00:39
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-04 22:25
Nuar
Nelabai vykęs, kadangi šešėlių medžioklė asocijuojasi su įtampa, aštriu siužetu. O viso šito čia nėra. Tiesiog lėtas ir vangus pasakojimas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-21 17:25
Išeinu žemai nukelta galva
Na jo iš tiesų nelabai vykęs.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-07 10:36
Dunkelheit
pasistengsiu rašyt greičiau, bet vis randu kuo užsiimt ir be to :} o kai parašau ir tingiu taisyti, gabalas gaunasi nevykęs kaip šis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-02 15:33
Vilktakis
Tokie dideli laiko tarpai tarp kūrinių, o kūrinio pabaigoje palikta intriga. Žiauru.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą