Vėlinės

Iš visų gražių tradicijų
keisčiausią išrinkčiau vėlinių -
sopančios motulės juodais vėliumais
lipa lankyti ligonių numirėlių.

Gal ir derėtų uždegti
keletą žvakelių,
išliet karčių ašarėlių,
valandų valandas prastovėjus
kamščiuose
link kapinėlių.

Riša, pririša, pariša
nematoma sengalvėlė
viežlybuosius moralės pirmūnus
prie toliausių kalnelių,
na, o paaugliai, nevidonai,
kaukia: „Hello-vyne! „

Keistos, vai, keistos tos vėlinės
einam juk ne pas numirėlius,
pelnosi, turguj parimusios
sengalvėlės, atsidususios vėlinių.