Galvažudys (visi mes tokie)

Užmušiau...
O ji ir taip nuo gimimo buvo silpnos sveikatos.
Neprimatė, snausdavo kampe net nesislėpdama...
Tai buvo sunkus bukas daiktas. Nežinia kaip jis man į rankas papuolė, didelis, nutrintas eglinis medžio gabalas, kažkada gal buvęs kūju kaltui.
Bet tai buvo pabaiga.
Jos žvilgsnis buvo gailus ir nesuprantantis, baltas kailiukas kiek susivėlęs ir murzinas. Atsisukusi žiūrėjo truputį drebėdama, gal iš silpnumo, o gal jautė mane.
Smūgis.
Skaisčiai raudonas kraujas sukibdė kailio plaukus. Po truputį pajuodo. Agonijos nebuvo, ji tiesiog ramiai užgeso.
Nusibaigė,.. nelaidosiu. Net neuždengsiu.
Galite sakyti, kad aš beširdis, bet galėjo ir ji būti geresnė..
Cypia kažkur apie duris dar viena - jaunikliai...
Tik tegul pabando panaši į šitą būti.

Pažiūrėkim kokia ji, dar viena diena...